Ir nebūtinai abejonių kelia įmantrių egzotinių valgių pavadinimai. Tai gali būti kas nors visiškai kasdieniško ar pakankamai dažnai valgomo.
Kad ir cepelinai arba kugelis. Kaip juos derėtų vadinti – jau liaudyje prigijusiais pavadinimais, o gal vis dėlto didžkukuliais ir bulvių plokštainiu? Pasirodo, leidžiama vartoti abu variantus – nei vienas, nei kitas nėra klaidingi.
O štai žodį čili kalbėdami ar rašydami lietuviškai verčiau pamirškite, nes tai, pasirodo, nevartotina svetimybė. Kalbininkai troškinį siūlo gardinti ne čili pipirais, bet aitriąja paprika.
Kaip ir nederėtų vartoti žodžio čija, dažnai rašomo kaip chia, nes lietuviškai šis augalas vadinasi šalaviju.
Viskas būtų gerai, bet tas žodis čija yra taip prigijęs ir taip plačiai visur linksniuojamas, kad tekste parašius šalavijo sėklos, skaitytojas gali nesuprasti, ką mes norime jam pasakyti.
Nevartokite ir žodžio blanširuoti. Žinau, kad daugeliui šis terminas atrodo savaime suprantamas, nereikalaujantis jokių paaiškinimų. Vis dėlto blanširavimą lietuviškai derėtų vadinti nuplikymu. Nežinojote? Dabar žinote.
Yra ir daugiau patiekalų pavadinimų, kurie visuomenei suprantamesni, už lietuviškus jų atitikmenis. Pavyzdžiui, kad ir kiek priešintųsi kalbininkai žodžiui burgeris, jis vis tiek visiems bus suprantamesnis, nei suvožtinis. Arba visiems suprantamiau, kas yra beigelis, o ne didriestainis, kaip šį žydišką skanėstą siūlyta vadinti aiškinamajame kepinių žodyne. Tiesa, kone prieš metus Valstybinė lietuvių kalbos komisija vis dėlto leido vartoti ir žodį beigelis, kaip skolinį.
Leista mėsos mėgėjams kepti arba užsisakinėti restorane ir bifšteksus (bet, jei galite, verčiau sakykite jautienos kepsnys arba žlėgtainis), rostbifus (tačiau geriau vartokite terminą nugarinės kepsnys). Bet šiukštu nesakykite steikas. Šį patiekalą galima vadinti tik kepsniu arba didkepsniu. Kodėl leista vartoti rostbifą, bet uždraustas steikas, neįsivaizduoju.
Apie kulinarijos terminų lietuvinimą neseniai pasisakė ir maisto apžvalgininkė, knygų autorė bei tinklaraštininkė Nida Degutienė, „Žinių radijo“ laidoje pasiguodusi, kad po to, kai jos tekstus perskaito kalbos redaktorės, pačiai autorei tenka griebtis žodyno, norint suprasti kai kuriuos terminus.
Jos komentaras laidoje „Kas skanesnio, šefe“, kur N.Degutienė išvardijo, kokiais terminais kalbininkai siūlo keisti pasaulyje plačiai žinomus valgių pavadinimus, susilaukė milžiniško susidomėjimo internete, o išvardinti lietuviški patiekalų pavadinimai, tokie kaip čiulkinys, plunksnagaliai, apšarmojėlis kavainis, gardiešius bulviešius, kiaušpyragis ir kiti – daug juoko.
Pralinksmino internautus ir žurnalistės Ritos Miliūtės paviešintas Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko įspėjimas gausiai indiškais prieskoniais ir žolelėmis praturtintą arbatą su pienu, visame pasaulyje žinomą kaip chai latte vadinti arbata su pienu, latė su arbata arba arbatine latė.
Gal tiesiog kalbininkai nelabai žino, kas yra chai latte, tad vertėtų juos šiuo gėrimu pavaišinti?
Taigi, ar kulinarijos terminus reikėtų lietuvinti? Vienareikšmio atsakymo nėra. Viena vertus gerai, kai stengiamasi išsaugoti kalbos grynumą ir surasti gerų, gražiai skambančių lietuviškų atitikmenų.
Kita vertus, ar būtina taip uoliai lietuvinti pasaulyje puikiai prigijusius ir plačiai paplitusius valgių pavadinimus, tokiu būdu trikdant visuomenę pasiūlytais naujadarais?
Gal vertėtų kalbininkams dažniau pasitarti su žinomais virtuvės šefais (arba, kaip juos siūlo vadinti kalbininkai, virtuvės vadovais), maisto apžvalgininkais ar net kulinarijos istorikais? Šie žmonės geriau išmano apie valgius, jų sudedamąsias dalis, kilmę bei žinomumą visuomenėje. Tad jie galėtų duoti labai vertingų patarimų kalbininkams, kokį terminą verta lietuvinti ir kaip tai reikėtų daryti, o kurį verčiau palikti tokį, koks jis jau yra.
