Šįmet pasaulio rinkoje trumai pabrango 67 procentais. (Tai čia mūsų baravykų kainos mus piktina?) O ir kaip jiems nebrangti, jei trumų valgytojų daugėja greičiau negu jų rinkėjų – kiaulių ir šunų. Juos reikia ilgai ir kantriai dresuoti, kad išmoktų užuosti, surasti šį po žeme pasislėpusį grybą. Čia tau ne močiutę į mišką grybauti išvaryti...
Bet aš vis dar restorane. Sukertu šešis patiekalus su keliais šimtais gramų trumų ir gaunu 76 eurų sąskaitą. Ji galėjo būti ir 195 eurų, jei būčiau susigundžiusi degustacine vakariene su įvairiais trumais. Bet kad trumų prisivalgytum iki negalėjimo (ne pauostytum, o persivalgytum!), pakanka vakarienės ir su pigiausiais vasariniais (Tuber aestivum) trumais.
O tam tereikia vienos smulkmenos – nuvykti į „Bruno“ restoraną, esantį Pietų Prancūzijoje šalia mažiuko Lorgo (Lorgues) miestelio. Jis garsėja visoje Europoje kaip trumų karalystė, o jo savininkas Clement’o Bruno vadinamas trumų karaliumi.
Šis tėvo ir sūnų valdomas restoranas, įkurtas senutėliame šeimos dvare, duris atvėrė 1983 metais ir gana sunkiai krutėjo (na, kas dar, be tūkstančio apylinkės gyventojų, galėjo atklysti į tokį užkampį?), tačiau kantrus darbas po 16 metų buvo įvertintas „Michelin“ žvaigždute. O šiandien jis jau gali pasigirti, kad tarp svečių būta ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy, ir tenoro Luciano Pavaroti, ir pirmo ryškumo Holivudo žvaigždžių.
Ir tuo, kad jokią dieną, žiemą ar vasarą, tuščių vietų restorane nebūna. Sakoma, kad per metus čia apsilanko 36 tūkstančiai valgytojų, kurie sudoroja 4 tonas trumų! Dalis jų iškasama apylinkėse, dalis atsivežama iš kitų Europos šalių ir Australijos.
Kokia „Bruno“ sėkmės paslaptis? Pats C.Bruno sako – jo močiutė. Ji gamindavo paprasčiausius kaimiškus valgius, pagardindama apylinkėse randamais trumais. To išmokė ir savo vaikaitį. Tad jis vis kartoja: „Tegul maistas tyli ir leidžia kalbėti trumams.“
Bet gal geriau aš jus palydėsiu į šį restoraną.
Rasti jį, pasislėpusį vynuogynuose, beveik neįmanoma. Nepadės nė navigacinė sistema, jei pralėksi neišvaizdžią iškabą „Bruno“. Bet jei pavyks, dardėsi pro sodus, daržus ir žirgų ganyklas, kol pasieksi senutėliais kiparisais apaugusį dvarą. Akmenimis grįstu kiemu nužingsniuosi į sodą, prikaišiotą ir a la antikinių ir modernių skulptūrų (dėl skonio nesiginčijama...), fontanėlių, gėlynų.
Tačiau pats dvaras išdidžia senovine dvasia šaipytis neleidžia.
Šaltu metu svečiai priimami trijose įspūdingai išpuoštose dvaro salėse su lubų freskomis, židiniais, pilnomis knygų lentynomis, senutėliais paveikslais, veidrodžiais puošniuose rėmuose ir didžiuliais sietynais. Yra ir krautuvikė, kurioje gali nusipirkti trumų aliejaus, trumų tyrės, trumų ikrų ar net pačių šviežių trumų.
Vasarą visi puotauja kieme, kurį dengia iš vijoklių supintas stogas ir medžių lapija. Baltos staltiesės, sidabro įrankiai, porceliano indai, senutėlės žvakidės, panašaus amžiaus someljė, itin mandagūs padavėjai ir pats šeimininkas Clemente'as. Kiekvieną vakarą. Kiekvieną pasveikinantis, persimetantis žodeliu, prajuokinantis sąmoju, papasakojantis apie vieną ar kitą kulinarinę gudrybę.
Prieš kelerius metus jis savo vietą virtuvėje užleido sūnums Benjaminui ir Samueliui, ir sau pasiliko tik restorano simbolio vaidmenį.
Jau septynerius metus atvažiuoju į šį restoraną, tad galiu tvirtinti, kad jaunųjų šeimininkų ranka jaučiama: nebeliko tradicinių prancūziškų valgių, tokių kaip žarnokai su trumais, o jų vietoje atsirado langustai su trumų sviestu, šiek tiek sumažėjo porcijos ir „šefo komplimentų“ skaičius.
Vakarienė prasideda putojančiu vynu iš vietos vynuogių. Paskui virtuvės vadovas atsiunčia skrudintos duonelės, apibertos trumų griežinėliais ir apšlakstytos trumų aliejumi. Po to – karšta užkandėlė, tarkime, žąsų kepenėlėmis, gabalu trumo ir šonine įdaryta bandelė, aplieta kreminiu trumų padažu. Arba kreminė bulvių sriuba su trumais. Arba blyneliai su trumų ikrais.
Kadangi valgiaraštis keičiamas triskart per savaitę, tai ne tik užkandžiai, bet ir pagrindinis patiekalas kaskart būna kitoks. Išskyrus „Bruno“ legendinę bulvę, kuri čia įsitvirtino nuo pirmosios dienos ir laikoma restorano pasididžiavimu. O didžiuotis tikrai yra kuo.
Regis, paprasta didelė bulvė, aplieta kreminiu padažu ir apibarstyta trumų griežinėliais. Itin gausiai...
Bet ši ‘Noirmoutier’ veislės bulvė – iš Šiaurės Vakarų Prancūzijos pakrantėje esančios salos, kurioje žemė tręšiama jūrų dumbliais ir kuri per metus užaugina tik 100 tūkstančių kilogramų derliaus. Todėl ji vadinama viena brangiausių pasaulyje. 24 valandas praleidusi krosnyje ji paguldoma į trumų patalus ir keliauja į stalą. (Prancūziška cepelino versija? Gal todėl man ji ir yra pats skaniausias „Bruno“ patiekalas).
Pagrindinis patiekalas gali būti ir jautiena, veršiena, kiauliena, ir putpelė, antis, višta, ir vėžiagyvis. Tai, ką šviežio tądien virtuvės meistras rado turguje. Bet visada jis būtinai turi plaukioti riebiame padaže ir slėptis po trumų griežinėliais.
Desertui – trumų ledai ir pyragėliai su trumais. Laimei, nors kava be trumų. Nes vakarienės pabaigoje jau imi bijoti tų juoduliukų vaizdo...
Tačiau šis restoranas kaip tik ir siekia, kad svečias persivalgytų to brangiausio pasaulyje grybo. Tiek jo prisivalgytų, kad... ir vėl ateitų patirti tos kartokos nuodėmės.
C.Bruno juokauja, kad trumą pirmiausia išvysti valgiaraštyje, po to jis dingsta lėkštėje ir vėliausiai pasirodo sąskaitoje. Bet pagunda jį vėl pajusti burnoje yra tokia didelė, kad skaičiai sąskaitoje labai greitai išblunka.
