Antraip jai teks kankintis. Juk nueiti pavalgyti kitur ir pasirinkti išvis nebus galimybės: smėlio kopų ir rausvų uolų padailintose dykrose nėra jokių krautuvių, jokių restoranų, iš visų pusių – tik tušti horizontai, kur ne kur – kupranugarių bandos.
Šiokių tokių sausų, šaltų užkandžių pagal savo įgeidžius galima užsipirkti sostinėje. O stovyklose – ką palapinių šeimininkė pagamina savo šeimai, tą ir pasiūlo svečiams.
Taigi, Baigal ima telefoną ir su kelionių agentūros atstovais ilgai aiškinasi neskambia gimtąja kalba. Galiausiai, baigusi pokalbį, atsigręžia į žoliamėgę užsienietę ir angliškai paaiškina: „Atleiskite, bet jie sakė, kad tai neįmanoma“. Pretenzingajai vokietei per kelionę, matyt, tekdavo kiekvieną kartą knybinėti makaronus ar ryžius ir stumti mėsos gabalus į šoną.
Nesu mėsagarbė, bet ir ne vegetarė. Vis dėlto paskutinėmis dienomis Mongolijoje ir aš mėgindavau iš porcijos kai kurias smulkmenas išrankioti. Patogiai skrisdama atgal į Vilnių su „Turkish Airlines“, atsigriebiau už priverstinę mėsos dietą: pietums pasirinkau nemėsišką patiekalą, mėgavausi šviežiu sūriu, daržovėmis, desertu, ko europietiškas organizmas buvo išsiilgęs.
Didžiųjų šalčių metu – riebalų pagalba
O štai mano pažįstamas Bačis, grįžęs iš Jungtinių Valstijų į gimtąjį Ulan Batorą ir čia pradėjęs turizmo verslą, anapus Atlanto ketverius metus buvo vegetaru. Visai ne iš jaunatviško smalsumo ir tuo labiau ne dėl mados.
Tikram Čingischano palikuoniui amerikietiški burgeriai ir kepsniai – tai pasityčiojimas iš mėsos ir valgytojo skrandžio. Nedrįskite klajokliui aiškinti, kaip turi arba gali būti pagaminta jautiena ar aviena.
Mongolai nusipelno būti mėsos ekspertais. Mes tik galime pasvajoti apie tokią sveiką gyvulieną, kokią visą savo gyvenimą tris kartus per dieną valgo Mėlyno dangaus šalies žmonės – jų laisvai po stepių platybes besiganantys gyvuliai nešeriami jokiu kombikormu, rupšnoja tik žolę ir pasisavina apie 200 rūšių augalų.
Taip, atvykėliui (bet tik ne vietiniui!) greitai pabosta, regis, vis tas pats, ganėtinai sunkus ir grubus, visai neelegantiškas ir nė kiek neįmantrus, kąsnis. Įdomu ragauti tik pirmas dvi dienas, vėliau pabosta. Tačiau Mongolija ir nėra pažadėtas gurmanų kurortas, sukurtas specialiai svetimšalių įgeidžiams tenkinti. Čia viešėdamas eini ne pasmaguriauti, o tiesiog pavalgyti, pasistiprinti.
Žinoma, sostinės Ulan Batoro centrinėje gatvėje yra ir kavinių su tikra kava, ir picerijų – kad ir nepanašių į itališkas, bet vis tiek tokių, kur gausite storą miltinį padą su jautienos faršu ir sūriu, – ir barų, kur siūlomos nususiusios Cezario salotos, ir vegetarų užkandinių su indiškais kvapais, ir brangesnių restoranų, kur sočiai prisikirsite už kelis eurus.
Guodžia ir, kad mongoliškas maistas ir restoranuose, ir apskurusiose užkandinėse su vienu stalu, ir jurtoje pas močiutę gaminamas vienodai, iš esmės toks pats, tiksliau, visur jis naminis.
Tačiau apskritai vietinių patiekalų ir ingredientų įvairovė – bene menkiausia visoje Vidurio ir Rytų Azijoje. Jos yra daugiau teoriniuose mongolų kulinarijos aprašymuose, nei realybėje. Net nėra didelio skirtumo tarp varguolių ir turtuolių, tarp vaikų ir suaugusiųjų maisto. Visi nuo kūdikystės nesisumulkindami ir nesimaivydami valgo daugmaž tą patį.
Kasdienis valgiaraštis iš tiesų monotoniškas ir nuspėjamas, kaip ir itin retai apgyvendintos stepės. Bet reikia suprasti teisingai – neskurdus, jei įvertintume jo naudą sveikatai, stiprybei ir ilgam gyvenimui.
Veltui jaunų mongolų kompanijoje mėgindavau atsargiai pasvarstyti, kad jų senolių ilgaamžiškumo ir gyvybingumo eliksyras – turbūt avies, kupranugario, kumelės ar jako pienas ir jo produktai. Visada pašnekovai mano mintį stačiai nukirsdavo mėsa. Visa kita, ką tėvynainiai vartoja, anot jų, – irgi naudinga, irgi reikalinga, bet ne taip rimta kaip mėsa.
Apie mėsą jie kalba su tokiu pat pasigardžiavimu ir pasididžiavimu, taip oriai kaip ir apie Čingischaną, nomadišką gyvenimo būdą, gausias auginamų raguočių bandas, šamanines paslaptis ir kitas esmines klajoklių vertybes.
Ne šiaip sau. Tačiau, kaip iškart paaiškėja, kasdienėje mongoliškoje virtuvėje, priešingai nei šamanų gyvenime ar vienuolynuose, nėra jokios mistikos, nei magijos, jokių dviprasmiškų ar ezoterinių ženklų. Vien pragmatiškas ir stačiokiškas požiūris į mitybą ir gyvulio paskirtį šioje žemėje.
Klausimų dėl mėsos – valgyti ar nevalgyti – išvis nekyla. Vietinių pasaulėžiūroje gyvulio papjovimas išvis nesikerta su atjautos supratimu. Gyvulys skirtas mėsai, bet kol pas tave auga, nekenk jam, puoselėk jį. Pernelyg natūralus žmonių ir gyvos aplinkos santykis: nori išlikti – turi valgyti, ką gamta duoda.
O Mongolijoje ji dosni gyvūnų. Klajokliai įprastai turi po kelias dešimtis stambių mūkančių ar mekenančių keturkojų sutvėrimų. Jie šeimininkus aprūpina ir vilna, ir pienu. Svarbiausia – mėsa ir lašiniais, taip pat riebalais.
Visa tai žmonėms padeda sušilti iš vidaus, išlikti energingiems ir išgyventi paties šiurkščiausio klimato sąlygomis. Šaltuoju metų laiku Mongolijos plynaukštę kausto nuo 20 iki 40 laipsnių žemiau nulio žvarba, skrodžiama įsiutusių vėjų.
Beje, jurtų gyventojai ir šiandien paprastai neturi šaldytuvų, bet mėsą valgo visada tik šviežią, gerai išsaugotą vėsumoje, neužlaikytą.
Pusmėnuliai – nuo stepių iki lietaus krašto
Klajokliai daugiausia vartoja avieną ir riebų jos sultinį. Jautiena, jakiena – taip pat labai populiari, be to, pigesnė. Mongolai mėgsta ir arklieną. Kupranugarių mėsą Čingischano žemių gyventojai irgi valgo, bet rečiau, o pardavinėjama ji užsieniečiams kaip egzotika.
Vienas iš pagrindinių patiekalų trejybės – „buuz„ koldūnai. Buzai – visiškai tokie patys kaip kinkaliai, tik gruzinai į miltinius krepšelius deda maltą kiaulieną, o mongolai – maltą jautieną arba avieną ir nesivargina jos paskaninti jokiais prieskoniais. Buzams artimi manti koldūnai.
Kasdienis patiekalas – ir hušurai („huushuur„), čeburekų broliai, bet irgi kimšti ne kiauliena, ne paukštiena, o dažniausiai – jautiena. Tautų ir kartu tešlos jufkos istorija, vingiavusi per gimtąsias tiurkų žemes Azijoje, per amžių kovas ir Osmanų imperiją bei Aukso ordą, nuveda iki pat Vytauto Didžiojo totorių.
Per juos Lietuvoje ir prigijo stepėse bei kituose Rytų kraštuose nuo senų laikų pamėgti pusmėnulio formos pyragėliai. Tik dėl prastos reputacijos ir juokelių apie žiurkieną jie pas mus nusirito iki nuodingo gatvinio maisto lygio.
Dar vieno kasdienio mongolų patiekalo – guliašo – receptą klajokliai perėmė iš vengrišką skonį pamėgusios sovietų Rusijos. Sykį teko srėbti tokią jo atmainą, kad sunku buvo patikėti, jog sėdžiu jurtoje, nutolusioje maždaug 5000 km nuo namų.
Sriuboje plūduriuojantys minkšti jautienos gabalėliai su virtomis bulvėmis, kopūstais ir morkomis priminė jaukią lietuvišką vaikystę prie mamos ar močiutės paruošto pietų stalo. Kelionėje po Mongoliją tai buvo vienas iš retų atvejų, kai valgiau sriubą su daržovėmis. Kai apskritai nuskilo sėkmė gauti daržovių nė specialiai nepageidavus.
Kai kuriose užkandinėse jų išvis nebūdavo meniu, bet paprašyta virėja papjaustydavo žalių agurkų, aišku, jei jų turėdavo. Vienas mano vairuotojas išpūtęs akis žiūrėjo, kaip pasigardžiuodama ir pilna džiaugsmo kertu dvigubą šviežių daržovių porciją su dar šiltu miltiniu papločiu, labai panašiu į pitą. Jis stebėjosi, kaip galiu pasisotinti be mėsos, ir rūpinosi, kad nelikčiau alkana.
Kai kurių miestelių valgyklose aptikdavau salotas. Jos labai artimos Rytų Europoje gaminamoms mišrainėms. Dažniausios kombinacijos – virtų kiaušinių, agurkų ir virtų bulvių majoneze draugija, taip pat morkų salotos. Jų saujelės tokios kuklios, kad keliskart mažesnės už makaronų su jautiena makalošės arba jautienos su keptomis bulvėmis ir svogūnais bei česnakais porcijas.
Tad tradiciniame dienos racione, nuo kurio nukrypstama retai, ištisus metus paprastai taip ir rotuoja bei vietomis keičiasi hušurai su buzais, makaronų ir jautienos sriuba su putra, jautiena su ryžiais ir jautienos ir ryžių srėbalas. Daržovės – tik nebūtinas priedas.
O vaisiams vietiniai išvis neteikia jokios reikšmės. Buvau tipiška užsienietė, kuri, Ulan Batore atsitiktinai praeidama vaisių prekyvietę, išsyk puoliau prie bananų kekės – šios progos praleisti negalėjau, nes tokių gėrybių pardavinėjama nedaug kur.
Kai kuriose Mongolijos vietovėse užsiimti žemdirbyste ir auginti daržoves sąlygos – įmanomos, bet ribotos. Čia auginamos grūdinės kultūros ir bulvės. Klajokliai nuo senų laikų daug lysvėse nesikapsto, daugiausia savo jėgų ir dėmesio skiria gyvuliams.
Viename inde – pienas ir sviestas
Gyvuliai mongolams reikalingi ir dėl gaunamo pieno – jį vietiniai išnaudoja džiovintiems sūriams ir gėrimams gaminti. Gali būti, kad pakviesti į jurtą, vaišių gausite ne tik tabako pašniaukšti. Jei padėtas dubuo, pilnas iš pirmo žvilgsnio kaip balsvi ledinukai atrodančių kubelių, nusiteikite, švelniai tariant, keisto delikateso degustacijai.
Dažnas atvykėlis, pirmą sykį gyvenime entuziastingai paragavęs mongoliškai paruoštą džiovintą avies arba ožkos sūrį, slapta pasibaisi, jautresni pradeda žiaukčioti. Pamenu, kaip patyliukais džiaugiausi, kad kramtydama kietąjį džiovintą sūrį, neišsidaviau ir kaip profesionali aktorė rodžiau visiškai priešingą vidiniams pojūčiams veido išraišką, tarsi gardėsis man visai patiktų.
O vaikinai honkongiečiai, su kuriais tąkart kartu važiavome mašina, nesugebėjo nuslėpti šleikštulio ir nevalingai susiraukė, kol mus svetingai ir smagiai priėmusių senolių akivaizdoje vieni kitus ėmė drausminti žvilgsniais. O žilagaviai patenkinti tik lingavo galva ir šypsojosi.
Jų įprasti skanėstai, ruošti su atsidavimu ir mums patiekti nuo širdies, aiškiai ir be užuolankų primena: prie skonio priprantama (ypač kai tai sveika), bet dėl jo ginčijamasi. Didelis kontrastas, kai tarp tokių vaišių įsipainioja saikiai saldus miltinis kepinys, labai primenantis mūsų blynus arba bandeles.
Kuo užsigerti mongolams netrūksta. Iš nacionalinių alkoholinių gėrimų labiausiai vertinamas fermentuotas kumisas – airagas. Itin vyrišku svaigalu laikomas ir raguočių pieno likeris, kitaip tariant, degtinė „mongol arkhi“.
Nomadai, kurių stepių žvarba nelepina, mėgsta susišildyti bei dezinfekuotis ir tikra vodka – rusiška arba gaminta Mongolijoje. Degtinę – žinoma, saikiai – pakaitomis su pienu ritualų metu vartoja ir šamanai bei jų pacientai. Tačiau iki kokių svyravimų stiprus alkoholis gali privesti kasdienį mėgėją, mums, Rytų europiečiams, puikiai žinoma.
Kai matai po pilkšvų debesų padange vienišu sumo žvyrkeliu link geležinės medinio namo tvoros svirduliuojantį kokį nors žalingų įpročių klajoklį, pasijunti atsidūręs sovietinėje dimensijoje, neturinčioje tikslaus pavadinimo nei konkrečių sienų. Ar tai Mongolija, ar Sibiro gūduma, ar Lietuvos vidurys, skirtumo nėra.
Mūsų neturėtų stebinti ir mongoliškas jogurtas, kartais dar vadinamas kefyru. Bet visiška svetimybė – sūri pieno arbata su nekukliu sviesto gabalu. Klajokliai negaili sviesto dėtis į šiltąjį gėrimą, gali jį žiaumoti vieną kąsnis po kąsnio išvis be jokių priedų. Tai vienas iš žvilgaskruosčių Centrinės Azijos gyventojų fizinės stiprybės šaltinių.
Ir kaimyniniame Tibete žmonės sviestą ar jo lydinį iš jako patelės pieno mielai vartoja (beje, rekomenduojamas seniems žmonėms, kad nesusirgtų Alzheimeriu) bei gausiai naudoja vienuolynuose, taip pat apeigų metu. Tik ten, tarp aukščiausių planetos viršūnių, didesnė maisto įvairovė.
Su Sniegynų šalimi Mongoliją sieja ne tik panaši patirtis dėl rūsčių orų ir ekstremalios gamtos, bet ir istorinės peripetijos ir per jas atkeliavęs budizmas. Apie religiją ir tikėjimo reikalus Mongolijoje papasakosiu kituose straipsniuose.
