Stovėdami ar prisėdę medžių paunksnėje jie mėgaujasi įvairiu gatvės maistu, kainuojančiu apie 2–3 eurus, kurį perka iš čia pat stovinčių furgonų. Maistas stebina ir džiugina įvairove: nuo Azijos virtuvės patiekalų iki turkiškų kebabų ar vokiškų pyragų su įvairiais įdarais bei neatsiejamų nuo Berlyno dešrelių su kariu (currywurst).
Turistų aplink nedaug, nors greta ir yra labai neblogų muziejų. Vis dėlto šiame skvere pardavinėjamas maistas skirtas labiau ne atvykėliams, bet biuruose dirbantiems berlyniečiams.
Vilnius. Darbo diena. Vidurdienis. Nedidelėje miesto centre esančioje maisto parduotuvėje prie kasų vingiuoja ilga eilė žmonių. Eilė juda greitai, nes vos vienas kitas žmogus perka daugiau nei vieną dvi prekes.
Dauguma žmonių taip pat kostiumuoti arba bent jau vilki oficialesniais drabužiais, išduodančiais, kad šie pirkėjai irgi dirba biuruose. O perka jie daugiausiai salotas, bandeles ar mišraines. Akivaizdu, kad tai bus jų pietūs.
Šios dvi situacijos yra ir panašios, ir kartu skirtingos.
Panašios tuo, kad vaizdžiai iliustruoja dilemą, su kuria kasdien susiduria įvairių šalių ir skirtingų miestų biurų darbuotojai: kur darbo dienos metu pigiai, greitai ir skaniai papietauti.
Čia reikėtų dar pridėti žodį ir „sveikai“, bet dažniausiai apie būtinybę valgyti sveikai samprotaujame tik teoriškai.
Praktiškai sveiką maistą prisimename tik tada, kai sušlubuoja sveikata arba kai nebegalime savęs apgaudinėti, jog veidrodis namie iškreipia tikrąjį vaizdą, svarstyklės svorį rodo su tam tikra paklaida, o pernai pirktos ir tada laisvokos kelnės susitraukė išskalbtos.
Skirtingos aprašytosios situacijos tuo, kad Vokietijos biurų darbuotojai per pietų pertrauką valgo ir gatvės maistą, kuris paprastai būna skirtas turistams, o Lietuvoje gatvės maisto kultūra dar tik pradeda formuotis.
Taip, paplūdimiuose, turguose ar kai kurių prekybos centrų prieigose taukuotais čeburekais ar belešais prekiaujama nuo neatmenamų laikų.
Tetų su tokio maisto sklidinais vežimėliais galima pamatyti ir arčiau Vilniaus centro. Bet pačiame centre gatvės maisto rasti sudėtinga.
Būtent gatvės maisto nebuvimas centre labiausiai krinta į akis, kai palygini Lietuvos ir kitų šalių didmiesčius. Jeigu centre ir yra tokio maisto, dažniausiai jis pardavinėjamas ne gatvėse, o kavinėse ir paprastai jau už tokią kainą, kad tampa brangus.
Nedideli maisto furgonai bent jau Vilniuje dažniausiai stovi gyvenamuosiuose rajonuose ar centro prieigose, kur turistai vargu ar užsuka.
Nėra ir tradicijos atvažiuoti su gatvės maisto autobusiukais prie didžiųjų verslo centrų, kur dirba daugybė žmonių, norinčių greitai ir pigiai papietauti.
Juk pietų pertraukos laikas yra ribotas, ir neretai per ją norisi nuveikti dar šį tą daugiau, ne tik sėdėti kavinėje ir laukti, kol tave aptarnaus ir atneš sąskaitą.
Laimė, teigiamų poslinkių jau yra. Po truputį gatvės maistas ir Lietuvoje tampa įvairesnis, daugėja kioskų, kuriuose seniai spauda nebėra pagrindinė prekė – vis daugiau žmonių čia užsuka nusipirkti kavos, šokoladą, bandelę, o gal net ir čia pat iškeptą dešrainį.
Pradėjo daugėti ir maisto furgonų, kuriuose galima nusipirkti mėsainių, bulvyčių, dešrainių, amerikietiškų spurgų ar kibinų. Pastaruosius įvairūs apie maistą rašantys portalai ne kartą minėjo kaip tą gatvės valgį, kurį tiesiog privalu Lietuvoje paragauti.
Viso to bent jau Vilniuje atsirado todėl, kad pagaliau buvo pakeista tvarka, pagal kurią anksčiau maistu iš furgonų buvo leidžiama prekiauti tik savivaldybės patvirtintuose stacionariuose prekybos taškuose.
Gaila, kol kas vis dar draudžiama maistu iš furgonų prekiauti reprezentacinėse vietose, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestyje, Gedimino prospekte ar Katedros aikštėje, motyvuojant tuo, kad tai – nesaugu, be to, tokie furgonai neva gadintų miesto įvaizdį.
Vis dar bijoma ir to, kad gatvės maistas bus nekokybiškas. Tačiau įvairiose šalyse, beje, Lietuvoje taip pat, furgonuose maistą gamina ir profesionalūs, rimtus mokslus baigę virtuvės vadovai, kurie rūpinasi, kad jų gaminami patiekalai būtų skanūs, kokybiški ir išradingai pateikti. O toks maistas įvaizdžio juk negadina, ar ne?
Manau, kad Lietuvoje gatvės maisto kultūra skleisis vis labiau, nes tokio maisto poreikis auga. Geriausias to pavyzdys – gatvės maisto projektas „Open Kitchen“, kuris kiekvieną penktadienį vyksta Tymo turguje Užupyje.
Jeigu šioje maisto fiestoje dar nesilankėte, būtinai nueikite. Būsite maloniai nustebinti ten parduodamo maisto įvairovės ir to, kiek į šią kassavaitinę skonio šventę susirenka žmonių.
Labai viliuosi, kad dar po metų kitų gatvės maisto kultūra klestės ir Lietuvoje.
Norėtųsi, kad tokio maisto centrinėse gatvėse bus galima nusipirkti ne tik per didžiąsias miestų šventes, tokias kaip Kaziuko mugė Vilniuje ar Jūros šventė Klaipėdoje, bet ir kasdien.
O taip pat viliuosi, kad netrukus maisto furgonų atsiras prie dažno biurų pastato, ir čia dirbantys kostiumuoti darbuotojai galės nebesukti galvos, kur greitai, skaniai ir nebrangiai papietauti.
