Bent jau man buvo didelė staigmena matyti „Stebuklų“ vadą Martyną Praškevičių, vakarieniaujantį su Liutauru Čepracku jo „Gastronomikoje“. Tačiau lygiai tą patį Liutauras veikė pas Martyną, kai jis draugus pakvietė paragauti naujausių savo virtuvės kūrinių, rašo „Stilius“.
Tad ar normalu konkurentui (tiesiogine to žodžio prasme) ant lėkštutės padėti ne nuodus, o visas savo virtuvės paslaptis?
Martynui, regis, nenormalus atrodo pats mano klausimas: „Jei abu turime restoranus, tai negi dėl to negalime būti draugai? Pavogs idėją? Tegul vagia – taigi smagu paskui būtų pamatyti, kaip tam vagišiui pavyko nukopijuoti kokį nors tavo padažą. Be to, mes ne varžovai, o draugai, tad jo nuomonė man labai svarbi.“
O gal taip mąstyti gali tik naujosios kartos virtuvės meistras? Lietuvoje jų tokių kokie penki. Jauni, ieškantys, nerimstantys, nebijantys rizikuoti, nepavargstantys kurti, stebinti...
„Restoranininkams vaikščioti vieniems pas kitus – visai nenaujas dalykas, – sako Martynas. – Štai daugelis „St.Pellegrin“ sąraše esančių geriausių pasaulio restoranų šefų nesibodi dalyvauti specialiuose „Cook it Raw“ susirinkimuose, kuriuose ir dalijasi patirtimi, ir kuria naujienas.
Patys kviečiasi maisto kritikus, kad išgirstų jų vertinimus ir pasimokytų iš to. Net virtuvės dabar nebeslepiamos – ir užsienyje, ir pas mus daugėja restoranų, kuriuose lankytojai gali stebėti, kaip už stiklo sienos ar net jų akyse gaminamas maistas. Jei svetur valgydamas paprašau leisti užeiti pasmalsauti į virtuvę – visuomet sutinka.“
Gal todėl ir Martynas visiškai ramiai kviečiasi į savo degustacines vakarienes konkurentus. Ir netgi vyksta šeimininkauti pas juos!
Štai jis pakalbėjo su garsiu Klaipėdos restorano „Monai“ vadovu Vytautu Samavičiumi, ir jis atbildėjo į „Stebuklus“ surengti „Ypatingos vakarienės“ vaišių. O pats Martynas su komanda vienam vakarui įsitaisė meksikietiškame Vilniaus restorane „Sofa de Pancho“ ir palepino jo lankytojus savo valgiais.
Tuo ši nesuprantama konkurentų draugystė nesibaigė – neseniai jis visiems pasiūlė pasimėgauti jo paišdykavimais lėkštėje, vakarą pavadinęs „Kai siela sutinka kūną“, ir antru smuiku griežti pasikvietė tekilos žinovą Liną Starkų, kuris prie Martyno patiekalų derino tinkančius gėrimus.
Va, taip vienam vieninteliam vakarui buvo sukurti tokie skonio šedevrai kaip midijos salierų sultinyje, eršketų ikrai su lauže kepta bulve, totoriškas tuno žlėgtainis su vasabių ledais, snieginis krabas su upėtakio ikrais ir kaliarope, ungurio kroketas su pomidorų arbata, totoriškas jautienos kapotinis su sūrio kremu, o įspūdingiausia – gyvos rožės žiede spindinti sušaldytos tekilos ašara...
Kam visa tai? „Kad neužmigčiau, – nusijuokia. – Dėl savotiško sportinio intereso.“
Tas noras nemiegoti ir „sportuoti“ Martyną pasigavo prieš gerą dešimtmetį, kai susivokė, kad jo ateitis – virtuvėje. Ir ne bet kokioje, o savoje, pačioje geriausioje, stebinančioje ir akis, ir gomurį.
Iki svajonės ėjo ilgai. Dirbdamas kitiems kitų restoranuose jis savo namuose kaupė įvairiausią virtuvės įrangą, laisvu laiku bandydamas sukurti ką nors neįprasta.
„Aš – ne menininkas, aš – amatininkas. Savamokslis“, – prisipažįsta šiandien jau garsus virtuvės meistras. Jis nedirbo jokiame prestižiniame, o juo labiau užsieniniame ar „mišelininiame“ restorane. Mokėsi iš interneto („Esu baigęs interneto universitetą“) ir savo paties klaidų bei atradimų.
„Man patinka kūrybiniai ieškojimai ir pavykęs rezultatas. Bet trumpam. Paskui vėl norisi ko nors nauja. Nes, jei metus verdu tuos pačius makaronus, man pradeda stogą rauti“, – sako Martynas.
Todėl jo ieškojimuose buvo ir restoranai „Briusly“, „Woo“, ir „Virtuvės mitų griovėjų“ komanda su savo knygomis ir kulinarijos eksperimentais, televizijos laidos. O svajonės išsipildymu tapo „Stebuklų“ restoranas, veikiantis jau ketvirtus metus. Kodėl „Stebuklai“? Todėl, kad Martynui patinka kartoti, jog stebuklai slypi paprastuose dalykuose.
Tai jis mėgins įrodyti ir savo naujajame restorane, kuris duris atvers rudeniop. Koks jis bus? „Naujų laikų lietuvių virtuvė“, – mįslingai atsako Martynas. Nors atsakymas mįslingai skamba tik man, o jam – viskas seniai aišku: tik lietuviški produktai ir tik įprastas kasdienis mūsų maistas. „Nebus „Coca-Cola“, sulčių iš pakelių, uogienės iš konservų – tik tai, ką užaugins mūsų ūkininkai ir ką patys pagaminsime“, – paaiškina.
O kas toliau? „Michelin“ žvaigždutė? Nuo amato prie meno?
„Menui reikia tinkamos lėkštės, o jai nupirkti reikia pinigų, tad kai jų neturi, tai ir pilstai iš tuščio į kiaurą, – atsidūsta. – Štai „Noma“ (geriausiu pasaulyje pripažinto restorano Kopenhagoje. – Aut.) vadovas turi kelias dešimtis virėjų iš viso pasaulio, jie visi receptą kuria metų metus.
Jie turi ir laiko, ir pinigų savo eksperimentams. Aš irgi galiu – kaip jie – apiberti patiekalą skruzdėmis ar mėsą rauginti spygliuose. Bet nenoriu kurti tokio meno. Nes jis dažniausiai yra skirtas žiūrėti, o ne valgyti. Man meno pakanka suruošus degustacines vakarienes. Pažaidžiu – ir gana. Nenoriu būti menininkas.“
Todėl Martynas linkęs kurti ir gražų, ir valgomą maistą. Žmogus pirmiausia valgo akimis. Bet vis tiek lėkštėje turi rasti ką nors ir pavalgyti. Jūs manote kitaip?
