Kai kam tai gali atrodyti kaip karjeros nuosmukis, tačiau energingai maisto autobusiuke besisukiojantis A.Kukšta nesutinka, rašo „Gyvenimo būdas“.
„Jeigu pas mane atėję ir pavalgę žmonės šypsosi, argi tai yra karjeros nuosmukis? Sakyčiau atvirkščiai – tiekti iš autobusiuko maistą ir padaryti žmones laimingus yra tikras karjeros pakilimas“, – šypsojosi Audrius.
Kad žmonėms patinka jo maistas, akivaizdu. Vos maisto vagonėlis sustojo Vilniaus geležinkelio stoties pirmajame perone, prie jo nusidriekė ilga žmonių, nekantraujančių gauti mėsainių, eilė.
Į Vilnių A.Kukšta šįkart atvyko, kad prisidėtų prie „Lietuvos geležinkelių“ ir prieskonių gamintojos „Santa Maria“ surengto vasaros sezono atidarymo. Paprastai Audriaus autobusiukas, pavadintas „Yogiland Burgers“, stovi pajūryje.
Pernai A.Kukšta mėsainius kepė ir poilsiautojams pardavinėjo nedidelėje Mančiškės (daugeliui geriau žinomoje kaip Monciškės) gyvenvietėje prie Palangos, o šiemet jo maisto autobusiukas stovės Kunigiškėse.
Į restoraną pateko atsitiktinai
Nors dabar dirba pajūryje, Audrius kilęs ne iš šių kraštų. Jis yra iš Šilalės, o į nedidelę gyvenvietę prie Palangos jį atviliojo meilė. Bet prieš tai A.Kukšta nemažai laiko praleido užsienyje.
Dirbo Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Olandijoje. Iš pagalbinio virtuvės darbininko greitai tapo virėju, kuriam atsivėrė geriausių pasaulio restoranų durys.
Atsitiktinai apsigyvenęs Londone ir nesėkmingai čia bandęs pradėti verslą A.Kukšta susirado darbo vieno restorano virtuvėje. Čia dirbo įvairius pagalbinius darbus: ruošdavo desertus, padažus, salotas.
Vyras netruko suprasti, kad maisto ruošimas – jo pašaukimas, tad nė nedvejodamas įstojo į prestižinį Londono Hamersmito koledžą, kuriame mokėsi ne vienas pasaulyje gerai žinomas virtuvės vadovas, tarp jų – ir Jamie Oliveris.
Kadangi mokslai kainavo nepigiai, A.Kukšta studijavo tik metus. Tuo pat metu ir dirbo.
„Mano karjera prasidėjo Londono „Gaucho Grill“ restorane, kuris 2002 metais buvo išrinktas vienu geriausių. Tai – argentiniečių restoranas, kuriame jautienos patiekalai buvo gaminami tik iš labai geros mėsos.
Ją restoranas atsiveždavo iš savo ūkio, esančio Argentinos kalnuose. Ten supratau, ką reiškia gera kokybė“, – prisimena virėjas.
Po kiek laiko A.Kukšta buvo priimtas dirbti ir pas dukart geriausiu tapusį Airijos virėją Danny Millarį. Jo vadovaujamas restoranas „Balloo House“ buvo įtrauktas tarp šimto geriausių „Michelin“ gide.
Darbštus ir atkaklus lietuvis sugebėjo pelnyti emocingo ir nevengdavusio savo komandos iškeikti D.Millario pasitikėjimą ir net tapo dešiniąja jo ranka.
Po to pats Audrius tapo Londono restorano „Davys Champagne Charlies“ virtuvės vadovu.
Kvietimas iš niekur
Užuot tuo pasitenkinęs, lietuvis ėmėsi dar vieno iššūkio – pradėjo dirbti ant didžiausios Olandijai priklausančiuose vandenyse esančios kompanijos „Shell“ gamtinių dujų telkinių eksploatavimo platformos, kurioje vienu metu telpa šimtas žmonių.
„Platforma buvo vidury jūros. Ją pasiekti galima tik sraigtasparniu, kuris į vieną pusę skrisdavo 45 minutes. Būdavo, kad dirbi vidury vandenų ir girdi, kaip per raciją praneša apie gaisrą gretimoje platformoje, kur žmonės dega, krinta, sprogsta.
Tada suvokdavau, koks iššūkis dirbti ant platformos“, – prisimena pašnekovas.
Vandenyno vidury Audriaus užduotis buvo ne tik ruošti maistą, bet ir mokyti dirbti kitus virėjus.
„Tas kvietimas atėjo iš niekur. Tiesiog sėdėjau namie ir sulaukiau elektroninio laiško, o vėliau ir skambučio.
Sako: „Labas! Žinome, kad vadovauji restoranui. Esi jaunas ir perspektyvus. Gal galėtum kitą rytą pas mus atskristi į pokalbį dėl darbo?“ Nežinau, iš kur jie apie mane sužinojo. Gal kada nors valgė pas mane?“ – stebėjosi pašnekovas.
Tiesa, pasiūlytam darbui neužteko vien gebėjimo gerai ir greitai suktis virtuvėje. Nuvažiavęs į Olandiją Audrius privalėjo pereiti visus būtinus mokymus: nardymo, priešgaisrinės saugos, teikti pirmąją pagalbą.
„Ten dirbti galėjome tik išlaikę egzaminus ir gavę gydytojų leidimus. Tai buvo beveik tas pat kaip ir kariuomenėje. Ant platformos galėjo dirbti tik fiziškai stiprūs ir visus reikalavimus atitinkantys žmonės.
Negalėjo būti jokio antsvorio, kurio turiu dabar“, – šyptelėjo kulinaras.
Visą įgulą sukėlė ant kojų
Darbo ir gyvenimo sąlygos ant platformos buvo puikios. Veikė kino teatras, buvo įrengta sporto salė.
Dvivietėse kajutėse dušai, kiekvienoje buvo televizorius, internetas, o pro iliuminatorių buvo galima grožėtis jūra, kurioje nardydavo delfinai.
Kajutes tvarkydavo, drabužius skalbdavo kambarių tvarkytojai – vadinamieji stiuardai ir stiuardesės.
Maisto kokybė taip pat buvo pavydėtina: visi produktai būdavo švieži. Reikiamų atsargų į platformą dukart per savaitę atplukdydavo didžiulis laivas.
Kasdien Audrius su komanda ruošdavo maistą atsižvelgdami į kiekvieno įgulos nario poreikius. Žmonės kasdien galėjo rinktis iš dviejų pirmųjų ir dviejų karštųjų patiekalų.
Visada būdavo paruošta ko nors vegetariška, taip pat ko nors iš žuvies ir mėsos. Svarbiausia būdavo užtikrinti, kad maiste nestigtų baltymų, kurių dujų platformos darbuotojams reikėdavo itin daug.
A.Kukštos vadovaujama komanda kasdien kepdavo ir trijų rūšių duoną. Jeigu ji pastovėdavo ilgiau nei parą, ją išmesdavo lauk.
Naktį kepdamas duoną vienas lietuvio vadovaujamos komandos narys pateko į kuriozišką situaciją – netyčia ją per daug suskrudino.
Kadangi platformoje labai jautrūs gaisro jutikliai, iškart įsijungė priešgaisrinė signalizacija ir visi buvo sukelti ant kojų.
Saugumo taisyklės reikalauja vos tik pasigirdus aliarmo signalui visiems skubėti į kontrolės postą, su savimi pasiėmus naro įrangą, gelbėjimosi liemenes ir panašiai.
Paaiškėjus, kad naktį visa įgula buvo pažadinta per kepėjo žioplumą, Audriui liepta geriau prižiūrėti savo komandą.
Svarbiausia – produktų kokybė
Olandijoje A.Kukšta dirbo maždaug prieš trejus metus. O po to grįžo į Lietuvą, dėl mylimos moters Agnės, tapusios jo žmona ir dukrytės Militos mama, palikęs gerai mokamą darbą.
Su būsimąja žmona Audrius susipažino Londone ir bemat ją įsimylėjo. Štai tada ir prasidėjo istorija su maisto autobusiuku.
„Mano uošviai turi vasarnamį Monciškėse, prie jūros. O ten nieko aplink nėra. Aš labai mėgstu mėsainius, tai su žmona ir nutarėme – įsirengiame maisto autobusiuką ir kepame tokius mėsainius, kokius mėgstame patys. Ir šis planas pasiteisino“, – neabejojo Audrius.
Paklaustas, ar tik neketina tokiu būdu iš pajūrio išgyvendinti ten nuo seno prigijusių čeburekų, kulinaras nusijuokė: „Taip. Mes to ir siekėme! Kiekgi galima juos valgyti, žmonės?“
O vėliau surimtėjęs patikslino, kad čeburekai tegul irgi būna, tik svarbu, kad jie būtų kokybiški.
A.Kukšta išvardijo tris svarbiausius dalykus, kurie būtini geram maistui: „Pirmiausia – kokybiški produktai, antra – gaminimo procesas, kokybės palaikymas ir svarbiausia – kaina, neperžengianti proto ribų.“
Jautieną A.Kukšta perka iš Gintauto Migonio ekologinio ūkio Vievyje. Mėsainiams naudoja dviejų skirtingų veislių jaučių mėsą: raumeningesnių limuzinų ir riebesnių angusų.
„Sumaišydami skirtingų savybių jautieną siekiame išgauti tobulą derinį. Tai kaip kinų in ir jang“, – paaiškino kulinaras, kuriam maistą ruošti padeda ir žmona Agnė. Ji – irgi puiki kulinarė, ypač stipri konditerijos srityje.
Virtuvėje, kaip ir krepšinyje, – svarbi komanda
O kas Audrių suviliojo pasirinkti virėjo profesiją?
„Jau nuo mažų dienų mėgau gaminti. Man patikdavo maistą patiekti įdomiau, dešrelę į lėkštę gražiau įdėti, ką nors tokio išspausti. Visa tai manyje buvo tiesiog įaugę.
Kai pirmą dieną atėjau dirbti į virtuvę, man nebuvo svarbu, kad ant manęs rėkė.
Apšauktas vis tiek dirbau su šypsena, nes gyvenimas virtuvėje man patiko. Visą laiką į darbą ateidavau pirmas, o išeidavau paskutinis.
Nors indų plovėju niekada nedirbau, jeigu reikėdavo pagalbos, visada padėdavau. Juk geros virtuvės nebus vien tik su geru vadovu. Čia kaip krepšinyje: jei nežaisi komandoje, niekada nelaimėsi“, – įsitikinęs A.Kukšta, sugebantis jaustis laimingas tiek dirbdamas pasaulinio garso restoranuose, tiek ruošdamas gardų greitąjį maistą nuosavame autobusiuke.
