Kvepėdavo taip gardžiai, kad net po sočių pietų viliodavo įsigyti duonos. Na, žinote, kaip būna, kai parduotuvėse, einant pro duonos skyrių ir užuodus ką tik iškeptas šviežias bandeles, jų labai labai užsinori.
Įtariu, kad dėl šio kvapo kai kuriems kaimynams žlugdavo visi bandymai laikytis dietos – juolab kad ir parduotuvė buvo visai čia pat – už kampo.
Tačiau vienądien tas kvapas iš rajono išsikraustė. Tiksliau – iškraustė duonos kepyklą, iš kurios jis sklisdavo, į kitą miesto vietą.
O po to ėmė nykti ir senasis kepyklos pastatas. Iš pradžių griovė jį pamažu, iš vidaus, tad gal ir ne visi kaimynai, ypač gyvenantys tolėliau, iškart pastebėjo tuos pokyčius. O vėliau ėmė griauti ir išorines sienas – kasdien palikdami jų vis mažiau. Pamažu jų beveik neliko nė kvapo – tik geltonų plytų krūva.
Kai vienądien eidama į darbą nufotografavau griaunamą kepyklą ir įkėliau nuotrauką į „Facebook“, ją pamatęs kolega, anksčiau gyvenęs kaimynystėje, atsiduso: „Na va, nugriovė duonos kvapą!“
Tada pamaniau, kad tai buvo, ko gero, taikliausias tos nuotraukos apibūdinimas.
To kvapo nebeliko drauge su visa didžiule kepykla. Teko skaityti, kad kepyklos vietoje išdygs nauji daugiabučiai namai, kurie, žinoma, atšviežins senojo rajono veidą.
Ir galbūt patys nesuprasdami, kodėl, šių naujųjų namų gyventojai nuolat jaus nenugalimą norą ką nors vis kepti: jei ne duoną, tai bent pyragus. Juk sakoma, kad gyvenamoji vieta ir jos istorija vienaip ar kitaip veikia mus ir mūsų elgesį.
Ir pamažu į tą vietą vėl sugrįš gardus maisto kvapas. Jis nebebus toks intensyvus, kokį skleisdavo duonos kepykla, bet tai bus namuose ruošto maisto kvapas. Kaip tik tas kvapas labiausiai mus vilioja skubėti namo ir būtent jis suteikia mūsų būstams daugiausia gyvybės ir jaukumo.
