Nors sykį paragavę gruziniško maisto niekada jo nesupainios su jokiu kitu.
Gruzijos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Chatuna Salukvadzė įsitikinusi, kad gruziniška virtuvė yra unikali.
Tai patvirtina ir siekis įtraukti ją į UNESCO Nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.
Išskirtinė ne tik gruzinų virtuvė, bet ir tradicija labai ilgai puotauti bei visada sakyti tostus, kurie puikiai atskleidžia šios tautos atstovų iškalbą.
Tad kokie gi tie gruziniški patiekalai?
„Gruzijos virtuvėje yra įvairių rūšių mėsos: kiaulienos, jautienos, mažiau – avienos patiekalų.
Mūsų šalies žemė labai derlinga, tinkama augti įvairiems augalams, kurie naudojami maistui gardinti. Jie suteikia išskirtinį skonį“, – pasakojo Ch.Salukvadzė.
Gruzinių virtuvėje ne tik gausiai naudojami prieskoniai ir prieskoninės žolelės, bet ir riešutai, ypač graikiniai – visa tai gal prieš tūkstančius metų į šį kraštą atkeliavo iš Azijos Šilko keliu.
Nors Gruzija ir nedidelė šalis, maistas skirtinguose regionuose kaip reikiant skiriasi. Pavyzdžiui, Vakarų Gruzijoje mėgstama valgyti aštriai. Ambasadorė prisipažino, kad pati negali valgyti tokio aštraus maisto.
Kituose šios šalies regionuose maistas švelnesnis, bet jam netrūksta prieskonių.
Pasakodama apie savo šalies patiekalus ambasadorė pirmiausia paminėjo chinkalius – tradicinius gruziniškus koldūnus. Jie panašūs į gaminamus kitose šalyse koldūnus, bet išsiskiria ypač sultingu įdaru.
„Manau, chinkaliai patinka visiems Gruzijos svečiams“, – neabejoja diplomatė.
Kitas neblogai Lietuvoje žinomas ir lietuvių mėgstamas gruziniškas patiekalas yra chačapuris – sūrio pyragas, kuris, pasak ambasadorės, nors ir gana kaloringas, labai skanus.
Gruzija garsėja ir sūriais – jų gaminama dešimtys ar net šimtai skirtingų rūšių. Turbūt labiausiai pasaulyje žinomas gruziniškas sūris yra sulugunis.
„Kaip tik dabar Gruzijoje vykdoma kampanija, kurios tikslas – surasti senovinius sūrių, gamintų prieš 500 metų vienuolynuose, receptus. Yra daugybė išlikusių vienuolynų receptų, dabar jie atgaivinami“, – džiaugėsi Ch.Salukvadzė.
Ji apgailestavo, kad gruziniško sūrio Lietuvoje kol kas nėra. Bet Vilniuje ir Trakuose yra kelios duonos kepyklėlės, kepančios gruzinišką duoną. Ji išskirtinė vien dėl gamybos būdo. Ši duona kepama specialioje krosnyje, sumūrytoje iš plytų ir įkastoje į žemę. Duonos paplotėliai kepami prilipdyti prie įkaitusių krosnies sienelių.
Gruzinai turi ir savo saldumynų, tiesa, kaip sakė Ch.Salukvadzė, jų yra nedaug ir jie dažniausiai ruošiami prieš šventes, pavyzdžiui, Kalėdas ar Naujuosius metus.
Pasidomėjus, ar sunku gaminti gruziniškus patiekalus, diplomatė neabejojo – tikrai nelengva, nes valgiai gana sudėtingi, iš daugybės sudedamųjų dalių. Žinoma, yra ir paprastesnių receptų, pavyzdžiui, chačapurio, bet kitiems paruošti reikia įgūdžių.
Ch.Salukvadzė pasakojo, kad jos motina neblogai gamina gruziniškus patiekalus. Kartais šiuos patiekalus ruošia ir pati ambasadorė, jai mielai padeda sutuoktinis. Produktų savo šalies patiekalams ji nesunkiai randa ir Lietuvoje – tik kai kurių prieskonių trūksta.
Pavyzdžiui, pavasarį gruzinai mėgsta gaminti čakapulį, ruošiamą iš jauno ėriuko mėsos ir gausiai gardinamą prieskoninėmis žolelėmis, tokiomis kaip peletrūnai. Rasti peletrūnų Lietuvoje gana nelengva, tad ambasadorė paprašo, kad pažįstami jų atvežtų iš Gruzijos.
Gruzinams labai svarbu ne tik tai, kaip paruoštas maistas, bet ir kaip jis patiekiamas.
„Pagal gruzinų vaišingumo tradicijas stalas, prie kurio yra svečių, negali būti tuščias. Taigi jeigu svečiai valgo, šeimininkai be paliovos stalą papildo maistu.
Sakoma, jog jei užsuko svečias, maisto ant stalo turi būti tiek, kad nebūtų matyti staltiesės.
Kartą, kai tai pasakiau Gruzijoje viešėjusiems svečiams iš Lietuvos, jie atsakė, kad pagal lietuvių tradicijas svečias raginamas suvalgyti viską, kas padėta ant stalo. Taigi sulieti šias dvi tradicijas labai pavojinga“, – nusijuokė Ch.Salukvadzė.
Beje, Gruzijoje puotaujama labai ilgai. Tai nėra vos trijų dalių vakarienė, po kurios visi pakyla nuo stalo. Gruziniška puota, pasak pašnekovės, gali trukti 5, 6 net 8 valandas.
Neatsiejama gruziniškos puotos dalis visuomet yra ne tiktai maistas, bet ir vynas bei tostai.
„Tostai turi išskirtinę reikšmę. Yra tam tikra tvarka ir taisyklės, kaip juos skelbti. Stalo komendantas turi būti labai iškalbingas, mokėti daug poezijos posmų, sugebėti juos cituoti. Juk jis vadovauja aplink stalą sėdinčių žmonių bendravimui. Tostai sakomi ne dėl to, kad žmonės galėtų išgerti, tai – bendravimo dalis“, – paaiškino Ch.Salukvadzė.
Kai kurie gruzinai niekada negeria nepasakę tosto.
„Pavyzdžiui, mano tėvas net ir norėdamas išgerti vieną vyno taurę jaučia pareigą sakyti tostą“, – šyptelėjo ambasadorė.
Gruziniški tostai gali būti įvairaus ilgumo, bet svarbiausia – jie visada turi būti prasmingi.
Pavyzdžiui, neretai tostas paskelbiamas už taiką ar už tėvynę Gruziją. Populiaru sakyti tostus ir už moteris. Taip pat tostas dažnai sakomas ir už mirusiuosius: Gruzijoje prie stalo jie visada prisimenami ir paminimi.
„Manau, kad tostų sakymas yra unikali ir labai sena mano šalies tradicija. Bet šiandieniame pasaulyje ją sunku išlaikyti – dažnai niekas nebeturi laiko taip ilgai sėdėti prie stalo“, – apgailestavo Ch.Salukvadzė.
Gruziniškoje puotoje vyno geriama gausiai, jis paprastai supilstytas ne į butelius, bet į ąsočius. Ir nors Gruzija nėra didelė šalis, ji gali pasigirti didele vyno įvairove.
Kai kurios vyno rūšys gaminamos iš vynuogių, augančių tiktai Gruzijos regione. Iš jų spaudžiamas puikus sausas vynas, apie kurį Lietuvoje žinoma nedaug.
Kaip neseniai Someljė mokyklos surengtame raudonojo Gruzijos vyno seminare apgailestavo vyno ekspertas Arūnas Starkus, Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse Gruzija dažniausiai siejama su saldžiu vynu.
Patys gruzinai dažniausiai geria sausą vyną – tai patvirtino ir ambasadorė, kuri planuojantiems kelionę į Gruziją rekomendavo būtinai apsilankyti Kachetijoje, žinomoje kaip svarbiausias Gruzijos vyno regionas. Ji yra vos valanda kelio nuo šalies sostinės Tbilisio.
Šiame regione galima pamatyti vynuogynų, vyno rūsių, susipažinti su vyno gamybos procesu ir, žinoma, paragauti puikaus gruziniško vyno.
„Ypač rekomenduoju paragauti „Saperavi“, kuris yra turbūt žinomiausias gruziniškas vynas ir kuris labai dera su lietuviškais cepelinais“, – juokėsi ambasadorė.
Kalbai pasisukus apie lietuvių virtuvę Ch.Salukvadzė prisipažino mėgstanti ne tik cepelinus, bet ir Lietuvoje labai populiarų karaimų patiekalą kibinus. O keptai duonai – ypač su sūriu – teigė tiesiog negalinti atsispirti.
