Kokteiliai dažniau būna gražūs nei skanūs, brangūs nei įdomūs, apgaulingi nei suvokiami. Tai gali paliudyti kiekvienas penktadienio vakarotojas, kuriam viskas taip skanu iš pradžių buvo, o ryte atsibudo nesuprasdamas, kodėl vietoj galvos ant pečių užpakalis ir kodėl tą užpakalį taip baisiai skauda.
Žinoma, visas šias blogybes galima nubaidyti pačiu geriausiu vaistu nuo visų blogybių – saiku. Tačiau netgi taip įtikinėdamas save negalėjau atsikratyti minties, kad kokteiliai yra paslaptingų kenkėjų sąmokslas prieš natūralius gėrimus ir kad būtent dėl kokteilių vynas kone dingo iš pasaulinio raciono iškart po Pirmojo pasaulinio karo ir ten sugrįžo tik praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje.
Todėl pasiūlymą teisėjauti Lietuvos tekilos kokteilių čempionate priėmiau skeptiškai.
Pirma, ką aš išmanau apie tekilą? Na, taip, domėjausi šiek tiek, kažkada net straipsnį teko rašyti, galiu ją atskirti nuo meskalio, galiu pauostęs ir užsimerkęs pasakyti, kur „bianco“, o kur „reposado“, bet tai ir viskas.
Antra, aš iškart įsivaizdavau, kad tokiame renginyje žmonės varžysis, kas tiksliau atitinka klasikines temas, – „Margarita“ ar „Tequila Sunrise“. Ir, trečia, čempionatas turėjo vykti pirmadienio vakare, o tai, pripažinkime, nėra pats krikščioniškiausias būdas pradėti darbo savaitę.
Pasirodo, mano būgštauta visai be reikalo. Tekila čia tik buvo būtinas kiekvieno kokteilio ingredientas, o šiaip visi dalyviai turėjo visišką laisvę. Žinoma, suvaržytą kelių sąlygų. Pirma, receptai turėjo būti originalūs, o ne nusižiūrėti kur nors konkurentų bare.
Antra, kiekvienoje šalyje rengiami čempionatai, kurių nugalėtojai rudenį susirungs Meksikoje (žinoma, kur daugiau). Jie privalo atspindėti toje šalyje esančius natūralius ingredientus ir kiek įmanoma daugiau pasisemti iš vietos kultūrinio kolorito.
Mano pirmoji mintis buvo, žinoma, kad vietos kultūrinį koloritą galima suprasti perdėm tiesmukai ir pristatyti komisijos teismui kokteilius „Paskutinis Selo koncertas“. Arba „Pupytė ir banditas“. Arba „Premjero reitingas“.
Laimei, čia dalyvavę barmenai ir barmenės aktualijų nesivaikė, todėl verčiau rinkosi pasakas „Eglė žalčių karalienė“ (jam panaudojo beržų, uosių ir ąžuolų žievės ekstraktus), „Jūratė ir Kastytis“ (trys spalvos, simbolizuojančios undinės ašaras, žvejo triūsą ir Perkūno pyktį) arba Lietuvos miškus ir juose randamas gėrybes.
Ar jums, pavyzdžiui, šautų į galvą kokteiliui panaudoti geltonųjų burokėlių sunką, obuolių sultis, medaus sirupą ir šalavijus? Ir juos dar karūnuoti klevų sirupo puta? O būtent tokios sudedamosios nugalėtojo kokteilio „Žemyna“ (irgi reveransas mitologijai) dalys.
O prisirankioti Kuršių nerijoje įvairiausių pavasarinių augalų, sugrūsti iš jų pesto tyrę, pridėti dobilų sirupo ir pavadinti „Pesto Unesco“? Kodėl UNESCO? Kokia gi kita tarptautinė organizacija rūpinasi Kuršių nerija? Taip vadinosi praėjusių metų nugalėtojos iš Klaipėdos kūrinys.
Barmenų fantazija buvo tiesiog beribė. Vienas sugebėjo iš bazilikų, cukraus ir braškių sukurti tikrą vaikystės ledų prisiminimą, nes norėjo savo kokteiliu atiduoti duoklę močiutei, kuri jį vaišindavo tokiais ledais.
Kitas užkūrė pušų šakeles ir jas apgaubė taurėmis, kad jas netrukus pripildysiantis kokteilis šiek tiek pakvėpuotų miške įkurtu stovyklautojų laužu. Ne vienas tiesiog nėrėsi iš koto bandydamas išgauti gintaro efektą, laimei, labiau orientuodamasis į spalvą, o ne į skonį, nes koks tas gintaro skonis, tik pati Jūratė ir težino (Kleopatra, rodos, mėgdavo gurkštelėti esencijoje ištirpintų perlų, nors labai skonio ir negyrė).
Ir beveik kiekvienas ieškojo savito tekilos skonio, joje kelias valandas, parą ar net visą savaitę laikydami beržų sulą, mėlynes, pušų spyglius ar dar kitokius mūsų šalyje randamus dalykus, kad tik kokteilis būtų kiek įmanoma originalesnis ir labiau atitiktų čempionato taisykles.
Jeigu viskas taip gerai, negi nebuvo įmanoma prie ko nors prikibti šiame renginyje? Aišku, kad įmanoma. Kartais dalyviai persistengdavo vaikydamiesi originalumo ir užmiršdavo, jog dar viena čempionato sąlyga – subalansuotas skonis. O jį sunku pasiekti, jei persistengi vienur ar kitur ir jei lieka tik vienodas ir ilgai nepaliekantis poskonis.
Dažnam iš susijaudinimo drebėjo rankos, nors, dėkuidie, nė vienas teisėjas neliko apipiltas lipniu medaus sirupu ar šviežiai spaustomis citrinų sultimis. Ir dar dažniau norėjosi keikti mūsų lietuvišką introvertiškumą, kuris ne vienam trukdė iškalbingiau ir vaizdingiau pristatyti save ir savo išradimą.
Tačiau visi šie trūkumai taisomi. O entuziazmo, su kuriuo jaunieji (tikrai, man atrodo, nė vienas iš dalyvių neturėjo net trisdešimties) eksperimentavo ir ieškojo savojo Gralio, galima tik pavydėti. Kaip, beje, ir tokiam jaunam amžiui įspūdingų teorinių žinių bei kulinarinių įgūdžių (vienas savo uogienę verda, kitas viską lėtai verda žemoje temperatūroje, trečias galėtų Mendelejevo lentelę iš antro galo padeklamuoti).
Sąmoningai nesakau, nei kokia tekila rėmė šį renginį, nei kurio baro atstovai sulaukė daugiausia liaupsių. Pirma, nenoriu kaltinimų reklama. Antra, noriu, kad jums patiems tai liktų staigmena, – tiesiog pabandykite kokioje nors tikrai geroje vietoje imti ir surizikuoti paprašyti barmeno jo firminio tekilos kokteilio. Na, ir kas, kad jo nėra gėrimų kortoje. Nėra šiandien, gal bus rytoj. Kai mūsiškis pagaliau laimės tą čempionatą Meksikoje.
