Lietuvoje visada buvo populiari žydų virtuvė. Ir tai nenuostabu – juk mūsų šalyje nuo senų laikų gyveno nemažai žydų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Kai kurie visiems žinomi patiekalai, kuriuos dabar laikome tradicinės lietuviškos virtuvės dalimi, iš tiesų yra perimti iš žydų.
Vienas tokių – bulviniai blynai, žydų virtuvėje vadinami latkėmis. Beje, žydiška yra ir kugelio kilmė.
Daugelis nustemba sužinoję, kad netgi cepelinai, kuriais taip didžiuojamės, irgi yra šiek tiek susiję su žydais. Į mūsų šalį maždaug prieš 100–150 metų jie su žydais atkeliavo iš Šiaurės Vokietijos.
Tradiciniai žydų patiekalai nėra labai įmantrūs, tačiau F.Kukliansky jie patys skaniausi.
„Man nesuprantami visi tie patiekalai restoranuose, kai nežinau, ką valgau, ir iš ko tas maistas paruoštas. Kur kas skanesni tie patiekalai, prie kurių esu pripratusi, kuriuos valgiau nuo vaikystės.
Nors gal vaikystėje ir nelabai patikdavo, kai versdavo valgyti sultinį, dabar jis man skanus. Ir mano anūkai, kurie kiekvieną savaitgalį ateina pas mane, norom nenorom valgo tai, ką aš pagaminu“, – pasakojo vilnietė.
Advokatė sultinį verda būtinai iš tikros vištienos.
Ji žino paslaptį, kaip sultiniui suteikti ypatingą skonį: „Kai sriuba jau baigia virti, aš visada įdedu vieną džiovintą grybą ir įmetu skiltelę česnako – tai pagerina skonį. Kartais dedu ne tiktai vištienos, bet ir cukrinį jautienos kaulą.“
Dar vienas patiekalas, kurį mielai valgo visa F.Kukliansky šeima, išskyrus jos vyrą, – įdarytas karpis.
Lietuvoje šis patiekalas, pašnekovės teigimu, tiesiog negali nepavykti, jei žinai receptą.
Sudėtingiausia išvalyti žuvį neperpjovus pilvo. Išimtą karpio mėsą, atskirtą nuo kaulo, moteris sumala kartu su svogūnais ir morkomis. Į faršą deda ir tradicinių judėjų paplotėlių macų arba batono.
Vėliau taip paruoštas faršas kemšamas į karpio išnaras, o jeigu mėsos lieka, F.Kukliansky iškepa ir kotletukų, kuriuos labai mėgsta jos anūkai.
Įdarytas karpis verdamas puode, jo dugnas išklojamas burokėliais, suteikiančiais sultiniui spalvą, morkomis ir svogūnais.
Pašnekovės teigimu, receptas tikrai nėra sudėtingas. Svarbiausia žinoti, ką ir kiek laiko reikia virti.
F.Kukliansky šeima mėgsta ir kitus mėsos bei žuvies patiekalus: kapotą silkę, žydiškai paruoštas kepenėles.
Anūkai negali atsispirti ir blyneliams su veršiukų plaučiais. Tiesa, to, kad į juos dedama veršiukų plaučių, F.Kukliansky savo anūkams nesako.
„Pas mus jie vadinami tiesiog juoda mėsa. Jeigu anūkai sužinotų, kas tai yra iš tiesų, tikrai nevalgytų“, – juokėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.
Nors žydų virtuvėje yra ir nemažai kepinių, F.Kukliansky jų nekepa dėl dviejų priežasčių: pirmiausia – neturi laiko, o antra – nebūtų visų tų gėrybių kam valgyti.
„Mes visi stengiamės maitintis taisyklingai, niekas mūsų šeimoje kepinių nevalgo.
Aš pati stengiuosi nevalgyti tešlos gaminių, todėl ir namie jų nekepu.
Jeigu ir iškepu pyrago, visada atiduodu jį savo vaikams. Pati namuose nelaikau saldumynų“, – atskleidė moteris, galinti pasigirti puikia figūra.
Dažnas vyresnio amžiaus žydas, paragavęs Vilniuje vėl pradėtų kepti beigelių, sako, kad dabar jie ne tokie, kokie būdavo anksčiau.
Tačiau F.Kukliansky sentimentalioms nuotaikoms nepasiduoda: „Jaunystėje viskas atrodė daug geriau.
Net ir „chruščiovkės“ virtuvės tuo metu buvo puikios.
Beigelius anuo metu mes dažniausiai pirkdavome, nors mano senelė kepdavo ir juos, ir „Teiglech“ – tradicinius žydiškus kepinėlius.
Kai kepdavo „Teiglech“, niekam neleisdavo atidarinėti durų, kad oro virpėjimas nesugadintų tešlos ir ji nesukristų.“
Dar vienas skanėstas, kurį gamindavo F.Kukliansky močiutė, – tradiciniai imbierų ir morkų saldainiai „Imberlech“.
„Juos aš irgi gaminu, bet, kaip sakiau, mano šeima nejaučia didelio saldumynų poreikio – visi yra labiau mėsos ir daržovių valgytojai“, – patikino vilnietė.
Įdaryta žuvis
Reikės:
1 kg žuvies;
50 g batono;
100–200 ml pieno;
1 kiaušinio;
70 g svogūnų;
50 g morkų;
30 g burokėlių (nebūtinai);
druskos;
pipirų;
laurų lapų.
Žuvis išvaloma, galva atskiriama ir išvaloma, akys išpjaunamos, pelekai irgi. Supjaustoma 2–3 cm pločio gabalais, atsargiai aštriu peiliu išpjaunama žuvies filė, pašalinami kaulai. Kaulai ir pelekai sudedami į marlės maišelį.
Žuvies filė sumalama mėsmale, taip pat svogūnai, piene išmirkytas batonas. Į masę dedamas kiaušinis, druskos, pipirų.
Faršas kemšamas į žuvies išnaras.
Ant puodo dugno dedami žiedais pjaustyti svogūnai, morkos, burokėliai, ant jų – žuvies gabalėliai. Į puodą dedamas ir marlės maišelis su žuvies kaulais.
Viskas užpilama šaltu vandeniu, įberiama druskos ir verdama ant silpnos ugnies 1–1,5 valandos. Vanduo turi tik vos vos virti – nekunkuliuoti.
Išvirusius gabalėlius reikia išimti ir išdėlioti lėkštėje taip, kad išeitų žuvies forma, į tarpus pridėti citrinos griežinėlių arba morkų.
