Mat devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto per verslo pietus nerasite nei verslo, nei pietų. Išgirdus tokią devyniais kapitalizmo ciklais kvepiančią sąvoką į vaizduotę šoka iškilnūs vaizdai: sidabriniais šaukštais burnos link nešami juodųjų ikrų kilogramai, pokšintys šampano kamščiai, o jo fone tyliai ir diskretiškai košiamos frazės „valdybos posėdis“, „plėtros strategija“ ir, aišku, „antpelnis“.
Tokius pietus sutrukdyti gali nebent pro oficiantų kordoną prasiveržę smalsūs reporteriai, visais balsais rėkiantys: „Ką jūs, pone vyriausiasis finansų direktoriau, galite pasakyti apie jūsų išleistų obligacijų pajamingumą?“ Arba korumpuotas valdininkas, kur nors po stalu laukiantis ir savojo kąsnelio.
Deja, visi žinome, kad tikrovėje viskas bus kitaip. Verslo pietų dalyviai jeigu ką ir apkalba, tai tikrai ne Šanchajaus biržos indeksą, o greičiau naujosios vadybininkės pėdkelnių tendencijas. Savo mobiliuosiuose telefonuose jie tiria ne boksitų ateities sandorių kreives, o draugų patiktukus ir dalijimusis feisbuke.
Tačiau didžiausias kontrastas pūpso ant stalo. Į verslo pietų valgiaraštį sudedamas visas piktasis virtuvės genijus. Nes be anapusinės pagalbos tiesiog neįmanoma sukurti maisto, kuris atitiktų tris būtinas sąlygas: a) būtų akivaizdžiai neskanus, b) apgaulingai sotus ir c) iš pirmo žvilgsnio pigus.
Tokia nešventa trejybė pasiekiama manipuliuojant paprasčiausiais receptais, pigiausiais produktais ir labiausiai lietuvišką vaizduotę kaitinančiais pavadinimais „barščiai“, „Žemaičių“ blynai“, „guliašas“ ir t.t.
Žmogus, kuris vakare įmanytų taifūną su cunamiais sukelti kitoje „knaipėje“ dėl širdies ir prieskonių aplenkto kepsnio, per verslo pietus klusniai žlebena nuo konvejerio ką tik nušokusius kotletus ir vargo nemato. Vakare ilgai mikroskopu tyrinėjęs vyno etiketę ir kamštį, perpiet jis kaip vaikas džiaugiasi permatomu kompotu, kuriame ilgesingai plaukioja dvi razinos. Vakare ilgai diskutavęs dėl bujabeso pranašumų prieš minestronę, perpiet jis džiaugiasi gavęs samtį buzos, kurioje vangiai plazda kopūsto sparnas.
Koks velnias dvyliktą valandą transformuoja maitinimo įstaigų klientus į masinio valgymo statistus? Ir kodėl tas šešiasdešimt minučių nulį nulį sekundžių jiems nebegalioja tai, kas lemia jų skonį kitu paros metu?
Iš pradžių maniau, kad taip yra dėl piktavališkai nusiteikusių virėjų. Vos per radiją nuskamba dvylika dūžių, jie meta valgiaraštį šalin ir imasi tik dienos pietų patiekalų. Jeigu netikite, pamėginkite užsisakyti ką nors iš valgiaraščio. Kadangi toks užsakymas sugadins darnų konvejerio darbą, kuriame šiuo metu atšildomi šaldyti cepelinai ir natrio monoglutamatu krikštijamas verdančio vandens puodas (tuoj tai bus pavadinta sriuba), savojo patiekalo iš valgiaraščio sulauksite maždaug 13.05 val.
Tiems patiems virėjams ir restoranų šeimininkams norėjau suversti ir kitą nuodėmę. Kad jie taip mikliai atsikrato produktų, kuriems buvo numatyta garbinga vieta pagrindiniame valgiaraštyje, bet kadangi jų niekas taip ir neužsakė, o negi gerą daiktą išmesi, tai kodėl gi mums iš jo nepagaminti ko nors paprastesnio viso to neapliejant negudriu padažu ir neiškišti dempingine kaina?
Po to pradėjau manyti, kad esame dar tokioje tarpinėje visuomeninėje ekonominėje santvarkoje, pakibę kažkur tarp feodalizmo ir postindustrinės bendruomenės. Vakare jau galima pasilepinti tuo, ką viešpats pasiuntė į orkaitę, o dieną elgiamės labiau kaip baudžiauninkai: išsitraukei tai, ką pats susidėjai į lauknešėlį, skubiai pakramtei ir atgal činšo ponui mokėti.
Taip man, beje, kažkada skundėsi vienas pažįstamas kulinarijos entuziastas, kuris buvo sumanęs nedidelę revoliuciją – ėmė ir pateikė pietų valgytojams tegul ir nesudėtingų, bet prašmatnesnių dalykų. Ir nukabinęs nosį pamatė, kad biurų planktonas ėmė migruoti banalesnių šėryklų link. Ten, kur kugelis ir kotletai, morkų salotos su obuoliais, burokėlių salotos be obuolių, o sriubos skiriasi tik grėsmingai blizgančiais riebalų ratilais ant paviršiaus.
Dar vėliau toptelėjo mintis, kad mums tiesiog gaila aukoti pietų pertrauką valgiui ir bendravimui. Aure, jai skiriamas tik griežtai ribotas minučių skaičius, o per jas reikia ir feisbuką patikrinti, ir chemiškai išvalytus drabužius susirankioti, ir į porą elektroninių laiškų atsakyti, ir dar suvaryti į organizmą tam tikrą skaičių kalorijų. Tad kam ten rūpi jų skonis, vis tiek nieko nepajusi per tuos feisbukus, chemines valyklas ir korespondenciją.
Ir nemanykite, jog byloju iš kulinarinio snobo varpinės, visomis šiomis nuodėmėmis esu pats sirgęs ir persirgęs. Iškeitęs pokalbį per pietus į knygą, šiokią tokią fantaziją ieškant gardesnio kąsnio – į tingėjimą pasitenkinant tuo, kas šalia ir aišku.
Beje, man dar palyginti neblogai pasisekė, nes pirmajame aukšte triūsiančios dvi merginos dirba iš širdies stengdamosi pataikyti į dešimtuką tiek mėsėdžiams, tiek vegetarams. O ir šiaip vietų, kur į dienos pietus žiūrima pagarbiau, atsiranda vis daugiau.
Netikite? Išbandykite „Pankolį“, „Gaspar’s“, „Trinity“, „La Storia“, tą patį „Lauro lapą“, visų čia ir neišvardysiu. Ten kažkodėl keli būtent pietums gaminami patiekalai ir kuriami su meile, ir patiekiami su atida, ir suvalgomi su apetitu.
Tačiau užvis geriausia – nedaryti kompromisų su skrandžiu ir kišene. Ir eiti ten, kur, nesvarbu paros laikas ir lankytojų srautas, valgiaraštis keičiasi tik pagal sezoną, tik pagal virėjo fantaziją ir tik pagal gastronomines madas. Gyvenimas per trumpas, kad jį trumpintume verslo pietumis.
