Bet apie viską nuo pradžių. „Salvete“ prekinis ženklas restoranų pasaulyje žinomas jau labai seniai, tačiau ilgai jis buvo siejamas su vieta už miesto, kur galima pažaisti golfą ir gerai pavalgyti. Prieš metus restoranas atkeliavo ir į Gedimino prospektą – duris atvėrė „Salvete city“.
Socialiniuose tinkluose buvo pasirodę keletas komentarų, kurių autoriai buvo nepatenkinti pernelyg klasikiniu ir gal net šiek tiek „sovietiniu“ interjeru. Na, bet čia jų žodžiai, ne mano. Taip, ten nerasite madingų industrinių detalių, nerasite skandinaviškos medienos ar hipsteriškos puošybos. „Salvete city“ – tvarkinga restorano klasika.
Koncepcija. Jie patys skelbia gaminantys modernios europietiškos virtuvės patiekalus, tačiau pati koncepcija – labiau europietiškų požymių įgavusi itališka virtuvė. Bene didžioji dalis patiekalų drąsiai gali būti vadinami itališkais.
Aišku, tie, kurie galvoja, kad itališka virtuvė – tai tik picos ir makaronai, – klysta. Jūros gėrybių, veršienos, paršiuko, daržovių – visko ten rasite. Norint išgryninti jų koncepciją reiktų pabrėžti „lėto maisto judėjimo“ filosofiją – tai mėgavimasis maistu su šeima, draugais, požiūris į maistą kaip į malonumą, skonio išieškojimas. Būtent išieškotas skonis ir galėtų būti šio restorano vizitinė kortelė. Ne meno kūrimas lėkštėje, ne taškeliai ir ne brūkšneliai – skonio dermė.
Šią vietą priskirčiau prie tokių, kur vieną kartą paragavus, nori antro, trečio, ketvirto, penkto karto… O kai ateina kažkelindešimtas – pasikeičia valgiaraštis. O tada – ir vėl iš naujo. Valgiaraštis čia keičiamas kas sezoną, o žiemą – du kartus.
Personalas. Negana to, jog restorano savininkai jau seniai patys augina avis ir ėriukus ir, be abejo, šios mėsos rasite restoranų valgiaraštyje, bet ir pagrindinis šefas Antonio Serra Medio pats važiuoja skersti kiaulių pas ūkininkus. Ir aš nejuokauju.
Pavyzdžiui, naujajame valgiaraštyje yra patiekalas iš trimis būdais ruošto paršelio. Antonio pats sėda į mašiną ir važiuoja skersti tų paršelių, pasiruošia reikalingas dalis! Tai reiškia, jog šefas patiekalus ruošia ne tik tada, kai ingredientai patenka į virtuvę, bet ir iki tol.
Italams šefams būdinga neprarasti savo gimtosios virtuvės stiliaus, tačiau Antonio prideda nemažai vietinių ingredientų, kuriuos jis laiko puikiais.
Likęs restorano personalas dirba puikiai ir profesionaliai. Kad ir kaip mėgčiau pati derinti vyną su maistu, eidama vakarieniauti labai mėgstu pakamantinėti ir išbandyti ten dirbantį personalą. Tad kelis kartus pasikliovusi personalo vyno rekomendacijomis likau puikiai patenkinta nuo aperityvo iki desertinio vyno.
Vynas ir maistas. Čia yra apie ką pakalbėti, tiksliau paragauti. Kaip minėjau, valgiaraštis keičiamas kas sezoną, tad kaskart turėsite galimybę išbandyti kažką naujo. Patiekalų kainos nėra pačios mažiausias, bet skonis ir ragavimo poreikio patenkinimas pateisina kainą.
Bandykite tuno tartarą, ragaukite liežuvio, skanaukite krevečių tempuros (užkandžiai). Smagu tai, jog šefas jums nepatars – jam patinka visi patiekalai. Manau, tai labai geras ženklas, parodantis, jog kiekvienas patiekalas kurtas su meile, idėja ir koncepcija.
Atskira odė galėtų būti parašyta makaronams, arba pastai. Nežinau kada ten eisite valgyti ir koks bus valgiaraštis, bet visi makaronų patiekalai verti dėmesio. Negaliu pamiršti ir pastos su veršienos kepenėlėmis skonio, likau sužavėta ir „ravioloni“, įdarytais „cotechino“ su lęšių ir petražolių kremu.
Be abejo, išbandykite ėrienos šonkauliukus – tai vienas firminių restoranų patiekalų. Mėgstantiems jūros gėrybes – lėkštė su įvairiomis jūros gėrybėmis ir veršiena. Nepamirškite deserto, italai juos ruošia puikiai.
Vynas? Kaip ir sakiau, atsiduokite padavėjų pasiūlymams, tačiau stenkitės paragauti tai, ką jie veža patys. Putojantis „Durello“ patiks tiems, kurie mėgsta ne super rūgščius aperityvus, būtinai išbandykite „Rosso dei faleza veronese“ ir kita, kas jus užkabins.
Reziume. Viso gero taškelių ir brūkšnelių patiekimui, viso gero išieškotam minimalistiniam moderniam interjerui. Labas, tikras, grynas, lėtai gamintas kokybiškas maiste.
Šaltinis – dervynas.lt
