Kokių šedevrų ir kokio aptarnavimo galima tikėtis iš maitinimo įstaigų, kurių tikslas – per vieną vakarą pasireklamuoti didžiuliam būriui žmonių, tą pačią dieną aplankiusių kitus restoranus?
Tokie klausimai kilo sužinojus apie pirmą kartą Lietuvoje suorganizuotą renginį „Vilnius Gastro 2016“, kuris įvyko ketvirtadienį, vasario 11 dieną.
Tądien Vilniaus centre buvo galima sutikti daugybę žmonių su trijų skirtingų spalvų – geltonos, žalios ir raudonos – skrajutėmis rankose, studijuojančių žemėlapius ir varstančių skirtingų maitinimo įstaigų duris.
Iš šono visa tai panašėjo į orientacines varžybas, kurių dalyviai gavo išskirtinę progą per vakarą aplankyti bent septynias skirtingas kavines ir restoranus bei įvertinti jų patiekalus, aplinką ir aptarnavimą.
Reikalingi vietiniai klientai
Dar prieš renginį kalbėjausi su jo sumanytoja ir organizatore, organizacijos „Sustainable Vilnius“ vadove Jennifer Avci.
Ši švedė Vilniuje dirba bei gyvena jau penkerius metus. Kilusi iš restoranininkų šeimos – jos tėvai turi kelis restoranus – ji puikiai žino apie stresą, konkurenciją ir kitus sunkumus, su kuriais tenka susidurti šio verslo atstovams.
Anot J.Avci Vilniuje nuolat atsiranda daugybė naujų restoranų, bet vietiniai žmonės dažnai neturi pakankamai pinigų, kad galėtų kas vakarą vakarieniauti mieste ir taip po truputį aplankyti juos visus.
Nemažai restoranų orientuojasi į turistus iš užsienio. Bet turizmo sezonas trunka geriausiu atveju nuo balandžio iki lapkričio. Likusiais mėnesiais restoranai gali išsilaikyti tik vietinių žmonių dėka. Antraip verslas pasmerktas žlugti.
Taigi J.Avci kilo idėja kaip pareklamuoti kuo daugiau restoranų vietiniams žmonėms, suorganizuojant renginį „Vilnius Gastro 2016“.
Pardavė daugiau, nei tikėjosi
Renginio idėja paprasta: kiekvienas žmogus, įsigijęs bilietą, galėjo per vieną vakarą apsilankyti 7-8 skirtinguose restoranuose ir paragauti jų siūlomų būtent šiam renginiui paruoštų patiekalų.
Buvo sudaryti trys galimi maršrutai, į kiekvieną stengiantis įtraukti kuo įvairesnius restoranus. Su populiariomis maitinimo įstaigomis buvo sugrupuotos mažiau žinomos, su prabangesnėmis – kuklesnės. Taip siekta pareklamuoti kuo įvairesnius restoranus ir kavines.
Į renginį planuota parduoti apie 500 bilietų, tačiau jų parduota net apie 800, į kiekvieną maršrutą beveik po vienodą kiekį. Tai – didžiulė sėkmė, juolab, kad renginys organizuotas pirmą kartą.
Vertino skonį ir aplinką
Restoranų ir kavinių atstovams buvo iškeltas tikslas patiekalus tą vakarą ruošti naudojant kaip įmanoma daugiau ekologiškų, vietoje išaugintų ar pagamintų produktų.
Bilietus į renginį įsigiję restoranų lankytojai tą vakarą galėjo ne tik ragauti skirtingus patiekalus, bet ir išmaniaisiais telefonais prisijungę prie specialios aplikacijos įvertinti jų skonį, išvaizdą, restorano aplinką ir nurodyti, ar dar kartą čia apsilankytų.
Tad kaip restoranams sekėsi išlaikyti išbandymą milžinišku klientų srautu ir kartu pareklamuoti save?
Užduotis – išsirinkti maršrutą
Dar prieš renginį restoranų lankytojai turėjo nuspręsti, kurį iš trijų siūlomų maršrutų pasirinkti.
Užduotis nebuvo paprasta, nes kiekviename maršrute buvo restoranų, kuriuos labai norėjosi aplankyti, ir gana negirdėtų maitinimo įstaigų, apie kurias net ir jų „Facebook“ puslapiuose daug informacijos nebuvo.
Pasirinkome raudonąjį maršrutą, kuriame buvo restoranai „Salvete City“, „Lauro lapas“, „Kitchen“, „Balzac“, „Sidro namai“, „Rhum Room“ ir „Yucatan“.
Šis maršrutas, kaip ir kiti du, turėjo užsibaigti Kongresų rūmuose gyvo garso muzikos koncertu ir ispaniško restorano „LAB 180“ patektu molekuliniu desertų šou.
„Ko jie visi čia eina?“
Į kai kuriuos restoranus patekti tą vakarą buvo sunku. Dėl susidariusių žmonių grūsčių teko palaukti eilėje, kai kur – po keliolika minučių, kitur – ir dar ilgiau.
Restoranų atstovai į tokį didžiulį klientų antplūdį reagavo skirtingai.
Vieni, nepaisydami streso, sugebėjo išlaikyti puikų aptarnavimo lygį. Kiekvieną savo lankytoją padavėjai pasitikdavo su šypsenomis, palydėdavo prie staliukų ir net paragindavo užsisakyti kokio nors gėrimo, derančio prie siūlomų patiekalų.
Kiti greitai nebepajėgė nuslėpti nuovargio ir susierzinimo dėl be perstojo plūstančių klientų.
Jau vėliau teko išgirsti iš tą patį maršrutą pasirinkusių žmonių, kad viename restorane padavėja su klientais bendravo irzliai, tuo pat metu koja valydama grindis. Kiti, pamatę didžiulį lankytojų srautą, nesusilaikė pusbalsiu nepaburbėję: „Ir ko jie visi čia eina?“
Kaip vėliau pakomentavo viena lankytoja: „Kai kurie padavėjai elgėsi taip, tarsi sovietinės valgyklos virėjai, pas kuriuos užėjo nusmurgę girti nepartiniai“.
Skirtingas lygis
Patiekalai, kuriuos tą vakarą siūlė paragauti kavinės ir restoranai, taip pat labai skyrėsi tiek išvaizda bei patiekimu, tiek dydžiu, tiek ir skoniu.
Kai kurie restoranai stengėsi patiekalus patiekti kuo estetiškiau, bet kiti net nepasivargino pasirūpinti normaliomis lėkštėmis ir vietoje jų maistą krovė į popierines.
Kai kurie restoranai apsidraudė, siūlydami paprastus ir neįmantrus patiekalus, pavyzdžiui, viešnagę pas mamą primenančią silkę su burokėliais, trupučiu kastinio ir duonos skrebučiu. Patiekalas gal ir atrodė gražiai, nebuvo neskanus. Bet ar dėl tokio kasdieniško maisto norėtųsi eiti į restoraną?
Kiti, tarkime, restoranas „Salvete City“, nustebino lankytojus gražiai patiektu ir gardžiu šedevru iš jūros gėrybių. Kaip ir turėtų būti, šio restorano personalas nepatingėjo papasakoti, iš ko sudarytas patiekalas, o ir aptarnavimas buvo gana malonus.
Beje, šis restoranas, kaip vėliau sužinojau, buvo vienintelis, kuriame pasidomėta, ar klientai – ne vegetarai. Jiems restoranas buvo paruošęs ir vegetarišką alternatyvą.
Naujokai pasistengė
Patiekalų dydis irgi įvairavo – kai kurie restoranai pateikė vos vieno kąsnio duonos skrebučio su ožkos sūriu sumuštinį, kurio net skonį buvo sunku pajusti.
Jau vėliau sužinojau, kad tą vakarą kai kuriuose restoranuose netgi pritrūko maisto.
Kituose restoranuose degustavimui skirtos porcijos buvo kone normalaus dydžio. Pavyzdžiui, vos nuo lapkričio veikiantis restoranas „Rhum Room“ vaišino labai gardžia ir kvapnia ilgai kepta vištiena. Nors šio patiekalo būtų buvę mažoka alkiui numalšinti, bet jo tikrai pakako skoniui įvertinti.
Restoranas „Rhum Room“ vertas pagyrimo ne tik dėl puikaus aptarnavimo, skanaus maisto, bet ir už tai, kad puikiai įvykdė renginio organizatorių iškeltą tikslą – gaminti patiekalus iš vietoje užaugintų ir ekologiškų produktų.
Tą vakarą jų pateikta vištiena, kaip sužinojome, buvo ruošta iš Šiaulių rajono ūkyje užaugintos vištos mėsos.
Pavėlavusiems – puikus desertas
Itin maloniai nustebino ir restoranas „Lauro lapas“, tapęs tikra vakaro uoga ir tikrai nustelbęs Kongresų rūmuose įvykusį finalą, kuris, tiesą sakant, nebuvo toks įspūdingas, kaip žadėta.
Per vėlai sužinojome, kad restoranai renginio „Vilnius Gastro 2016“ dalyvius turėjo aptarnauti tik iki 21 valandos. Į „Lauro lapą“, kuris mūsų maršrute liko paskutiniu, atėjome jau buvo po devintos valandos.
Nepaisant to, restorano personalas mus sutiko itin maloniai – tarsi tikrai lauktus svečius. Neišgirdome jokio priekaišto dėl to, kad atėjome ne laiku.
Dar daugiau – pasimėgavę puikia kefyro panakota su keptu baltu šokoladu, krapų aliejumi bei krapų ir balto šokolado kremu, gavome dar vieną šio deserto porciją. Nemokamai. Padavėja mums paaiškino, kad restoranas mus, kaip paskutinius to vakaro svečius, nusprendė tokiu būdu ypatingai pagerbti.
Panakota buvo puiki – gaivi ir ne per riebi, o restorane tvyrojusi maloni atmosfera nuteikė itin pakiliai ir įkvėpė norą būtinai čia dar kartą sugrįžti.
Atskleidė, kas yra kas
Taigi vos vienas renginys per vieną vakarą parodė, kurie restoranai stengiasi ir nuoširdžiai dirba dėl klientų, o kurių atstovai mano, kad lankytojai pas juos turėtų plūsti vien todėl, kad jie egzistuoja.
Šiek tiek klaidų padarė ir renginio organizatoriai. Pavyzdžiui, ant skrajučių šalia pasirinkto maršruto restoranų pavadinimų buvo galima ir aiškiai surašyti jų adresus – per šlapdribą studijuoti neaiškius žemėlapius ne itin patogu.
Galbūt ant skrajučių, šalia restoranų vardų, buvo galima nurodyti ir tą vakarą siūlomų patiekalų pavadinimus – daug vietos tai nebūtų užėmę, o lankytojams būtų patogu, kadangi žinotų, ko tikėtis.
Taip pat nebuvo tiksliai nurodyta, iki kada restoranus reikėtų spėti aplankyti.
Vis dėlto pati renginio idėja puiki ir sveikintina. Norėtųsi, kad toks renginys, ištaisius tam tikras klaidas, būtų suorganizuotas ir kitąmet, o restoranų vakarai vyktų ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.
