Pirmoji – atrodo, kad praėję 2015 metai Šampanei buvo labai geri. Na, gal ne legendiniai 2002-ieji. Ir gal ne tokie kaip irgi legendiniai 2006-ieji. Tačiau labai labai geri. Todėl jeigu turite atliekamos erdvės rūsyje ir atliekamų piniginių vienetų sąskaitose, įsidėmėkite šiuos metus.
Antroji gera naujiena – tyliai ir nepastebimai Vilniuje atidarytas dar vienas šampano baras. Ne su tokiu privalomu svečių sąrašu iš A ir B ypatų bei fotogalerija portaluose, tačiau su labai įspūdingomis nuotraukų galimybėmis savo lentynose.
Bet apie viską nuosekliai iš eilės. Pirmąjį mūsų neformalaus vyno ragautojų klubo posėdį naujaisiais metais buvo nutarta surengti ilgai neatidėliojant. Suprask, vos nupuošei eglutę, tuoj sprausk po pažastimi magnumą ar kuklesnę talpyklą ir kulniuok paerzinti kolegų.
Tačiau geografinės nuorodos ir kitokios užuominos, kur rasti susitikimo vietą, buvo labai miglotos.
Kažkoks buvęs moterų vienuolynas, kažkokie garažai, kažkoks Flavio, seniau ten turėjęs savo štabą (nūnai, norintiems pranešu, jis reziduoja Ligoninės gatvėje, itališkų patiekalų smuklėje „Trattoria di Flavio“), kažkoks radijas.
Kai atlingavau iki posėdžio vietos, supratau, kad nė viena nuoroda nemelavo. Taip, kažkada čia, šalia Aušros vartų, buvęs moterų vienuolynas. Taip, dabar čia įsikūręs Marijos radijas, kas negali nenuteikti optimistiškai – šiek tiek persistengei su burbulais, nuėjai iki radijo ir tiesioginiame eteryje išpažinai nesusilaikymo nuodėmę ir vietoje gavai išrišimą. Ir netgi viešbutis yra dievobaimingu pavadinimu „Domus Marija“, tiesiog siūlantis svetingumą pernelyg įnirtingiems šampanistams.
Ir būtent jo kieme kukliai šviečia nedidelė iškaba „Šampanė“, o po ja – durys, vedančios į nedidelį rūsį. Rūsys nedidelis, tačiau jame telpa keliasdešimt mažų gamintojų lentynų, o kiekvienam jų dažniausiai atstovauja bent trys gėrimai – einamasis nevintažinis, rožinis ir koks nors pastarojo dešimtmečio derliaus (minėtų legendinių čia nerasite, tačiau gana neblogų tikrai apstu).
Vienintelė sąlyga – jokių didžiųjų šampano namų, vien vadinamieji garažininkai – vynuogių augintojai, patys darantys šampaną. Tarp jų ir gana dideli, kurie arčiau kooperatyvų nei garažų, ir tokie, kurių valdomi plotai sutilptų į kelių lietuviškų kolektyvinių sodų sklypų teritoriją. Čia ir tokie pastaruoju metu madingi kaip „Sousa“, ir tokie niekuomet neapviliantys kaip „Fleury“. Tarp jų, žinoma, galybė biodinamikos entuziastų, kurie ir tarp vynuogienojų užkasa karvės ragus su mėšlu, ir jauno mėnulio kalendorių paiso, o kartais ir klasikinę muziką paleidžia, kad vynuogės geriau derėtų.
Tą vakarą buvome susitempę savo garažininkų egzempliorius, todėl baro pasiūla vaišinomės mažiau. Gal dėl to, kad du pirmieji į foliją suvynioti slapukai apgavo visus degustuotojus. Tai, ką manėme esant puikiausiu šampanu, pasirodė esąs itališkas putojantis „Giulio Ferrari“ ir angliškas „Nyetimber“. Kas kad supranti, jog tai vien „Chardonnay“ pagrindu sukurti „Blanc de Blanc“, jeigu apsirinki šimtą kilometrų į šiaurę ir porą šimtų – į pietus.
Tačiau grįžti į „Šampanę“ tikrai reikės. Pirma, kainos Lietuvos kontekste jeigu ir kandžiojasi, tai santūriai, o kartais netgi švelniai – nuo 28 eurų iki 72. Kai kurių kainos netgi labai konkurencingos ir visos Europos mastu. Vadinasi, arba abu jaunuoliai, atidarę šią vietą, turi tikrai gerų ryšių su gamintojais (nenuostabu, nes jie tikino iki baro atidarymo kone gyvenę Prancūzijoje), arba jiems į galvą šovė tautiečius prie garažinio šampano pratinti nuostolių sąskaita.
Baro veiklos schema labai paprasta – dienos šampanas, kuris pilstomas taurėmis. Taurė – 5 eurai. Norisi ko nors kitko? Prašom – čiumpi patikusį butelį, moki už jį tiek pat, kiek mokėtum tiesiog sugalvojęs jį nusipirkti namolio, pasipilstai su draugu ar priešu, nelygu, kokia proga, o jeigu butelio nebaigei, jokios problemos, jis bus užkimštas ir atiduotas parsinešti.
Baisiai sunku prognozuoti, kaip tokiai vietai seksis. Kadangi jeigu mane netgi elektra kankintų, niekaip nepasakyčiau, kiek mūsų krašte žmonių, kurie, net ir įjunkę į burbulus, ryšis rizikuoti didžiųjų prekių ženklų komfortu – leistis į riziką, kurioje ir šampanas visiškai be sulfitų. Ir pagamintas iš visų 7 Šampanės apeliacijoje leidžiamų vynuogių, nors jos prinoksta nevisiškai identišku metu.
Tačiau norisi tikėti, kad viskas bus gerai, ir neretas maldininkas, susiruošęs apsilankyti netoliese esančioje devoliucijų parduotuvėje, paskutiniu momentu pagalvos, o kodėl gi jam prieš šį dievobaimingą žingsnį nepasistiprinti burbulais?
