Pavyzdžiui, „Už geriausią užkandžio režisūrą“, „Už geriausią antraplanį garnyro vaidmenį“, „Už specialiuosius efektus, panaudotus gaminant desertą“ ir panašiai. Šalia tokių labai jau kinematografiškai skambančių prizų galima prisigalvoti ir kitokių: „Už anksčiausiai užsidariusį naują restoraną“, „Už ilgiausiai virškintą kepsnį“, „Už kyšininko sąžinę primenantį pyragą“.
Pirmieji buvo panašesni į „Oskarus“, o šie glaustųsi arčiau kino „Aviečių“. O jeigu visai rimtai? Jeigu reikėtų įteikti vieną vienintelį metų apdovanojimą, kam jis atitektų? Naujam, kuo nors ypatingam restoranui, kurių šiemet atidaryta kaip niekad daug? Ar talentingam šefui, metusiam karjerą užsieniuose ir grįžusiam vagoti gastronominių gimtosios žemės dirvonų?
O gal talentingam vadybininkui, sugalvojusiam tokią koncepciją, dėl kurios minios klientų garma vidun kiekvieną vakarą nekreipdamos dėmesio nei į virtuvę, nei į aptarnavimą?
Ir supratau, kad pasirinkti būtų be galo sunku. Ką ten sunku – tiesiog neįmanoma. Ypač kai naujos ir dar nepatikrintos vietos atidaromos kone kasdien.
Vien šį savaitgalį dvi naujas pastebėjau visiškai šalia namų. Vokiečių ir Šv.Mikalojaus gatvių kampe, ten, kur ilgą laiką buvo apmirusios dar sovietmečio juvelyrinės parduotuvės patalpos, anądien išvydau skaistų padavėjos veidą virš viliojamai atrodančių tortų.
O kitoje pusėje, beveik ant Trakų ir Pranciškonų gatvių kampo, restorano „St.Germain“ komanda atidarė nediduką, tačiau nepaprastai jaukų bistro.
Ir tada supratau, kam šis apdovanojimas turėtų atitekti. Tiems, be kurių nebūtų nei šefų, nei restoranų, nei receptų. Be jų ir vadybininkams netektų laužyti galvų dėl koncepcijų. Be jų mūsų ūkininkai neimtų eksperimentuoti su anksčiau Lietuvoje nematytomis ir neaugintomis galvijų veislėmis. Be jų, ko gero, liktų be darbo ir išskirtinių taurių importuotojai, galintys netgi didžiausią skeptiką įtikinti, jog 'Sangiovese' uogos visiškai kitaip atsiskleidžia skirtingos formos induose. Ir tie, kurie organizuoja kavos, aliejaus ar sūrių degustacijas, – šie irgi pasijustų labai vieniši.
Kalbu apie tuos žmones, kurie vis labiau pamėgsta skanų maistą. Jiems jis nustoja būti vien angliavandenių ir baltymų mišiniu gyvybei palaikyti. Jie vis labiau atpranta vaikytis pigienų ir vertinti verslo pietus pagal tai, kiek balandėlių sukišta į tris eurus.
Jiems darosi įdomu viskas, kas nauja, tačiau eksperimentuodami šie žmonės vis labiau ugdo savo unikalų skonį. Jiems darosi malonu surasti būtent sau idealiausią vietą, susidraugauti su personalu, išbandyti visą valgiaraštį, o kartais ir pasiūlyti nedidelių patobulinimų.
Jiems nebegaila ypatingą įspūdį palikusią vakarienę įvertinti dideliais arbatpinigiais ir priminti padavėjui, kad jie skirti ir virtuvės personalui. Jie jau įprato tikėtis šefo dėmesio ir nenustemba, kai jis ateina pats papasakoti apie savo kūrinius, o jo pasakojimo įdėmiai klausosi ir dedasi į galvą.
Jie nebijo pripažinti savo vyno išmanymo spragų, smalsiai klausosi someljė rekomendacijų ir neįtarinėja jo klasta – neva norima prakišti kuo brangesnį vyną. Pagaliau restoranai, nepaisydami vis didesnio jų pasirinkimo, kartais ir patys rengia temines vakarienes, skirtas ne tik receptoriams išbandyti, bet tiesiog pasidalyti su draugais naujais atradimais.
Žodžiu, kalbu apie tuos, kuriems maistas ir gėrimas pamažėl tampa neatsiejama žmonijos kultūros dalimi. Tokios, kurioje dera ir nepamirštamos tradicijos, ir nauji išradimai, kada nors irgi virsiantys tradicija. Dar niekada mūsų krašte tokių žmonių nebuvo tiek daug. Ir čia ne pinigų kiekis ar gerėjantis gyvenimas kaltas.
Prieš didžiąją krizę šalyje buvo švaistomasi dar didesnėmis sumomis, tačiau maisto kultūros buvo pusė tiek, jei ne dar mažiau. Tiesiog mes keičiamės, augame, atrandame.
Vieni šiemet pirmą kartą išbandė vyno aukcionus. Kiti, pirmą kartą planuodami kelionę svetur, specialiai paieškojo įdomesnio restorano. Treti pirmą kartą atsivertė jau seniau dovanotą receptų knygą ir patyrė atradimo džiaugsmą, kad gaminti draugams yra smagu ir paprasta. O dar kiti gal pirmą kartą įsimetę kąsnelį į burną neskubėjo jo nuryti ir grįžti prie darbų, o tiesiog stabtelėjo, kol pajuto jo skonį, pasimėgavo pauze ir nutarė daryti tai dažniau.
Todėl mano prizas už metų indėlį į gurmanų kultūrą atitenka tiesiog jums. Skaitytojams, ragautojams ir visuomeniniams kritikams, kurių dėka dar niekuomet nebuvo tokių derlingų kulinarinių metų.
