Rutha tikisi, kad per šventes pasisvečiuoti į Lietuvą atvyks jos suaugusios dukterys, gyvenančios Didžiojoje Britanijoje. Moteris taip pat yra pakvietusi atvykti kelis draugus.
„Kalėdas esu šventusi įvairiose pasaulio šalyse, kur vyrauja skirtingos tradicijos ir papročiai. Todėl per gyvenimą nesusikūriau vienintelio kalėdinio vakaro ritualo. Šiemet nutariau, kad mano namuose šventinius patiekalus svečiai ruoš patys sėdėdami prie puošnaus stalo“, – kalbėjo R.van Calcar.
Svarbiau – bendrauti, nei valgyti
Numanydama, kad prie stalo teks pasodinti šešis ar aštuonis žmones, Rutha ilgokai svarstė, kokiais skanėstais šį kartą pavaišinti svečius. Galiausiai nutarė visiems patiekti įvairios mėsos bei daržovių, kepamų fondiu puode.
„Mėsos ir daržovių fondiu – ne tik gardus patiekalas, bet ir puiki pramoga. Šeimininkė be didelių pastangų valgomajame gali sukurti draugišką vakarėlio atmosferą. Svečiams patinka dalyvauti ruošiant maistą, o produktų įvairovė suteikia papildomo žavesio“, – patirtimi dalijosi Rutha.
Su tradicija, kai šventinį vakarą svečiai patys prie stalo ruošia maistą, Ruthą supažindino jos olandė anyta: „Mano anyta buvo aristokratiškų manierų, ori ponia, jai patiko rengti prašmatnius pobūvius ir pačiai gaminti, tačiau ji laikėsi nuomonės, kad moteris virtuvėje neturi nusivaryti nuo kojų.“
Per Kalėdas jos uošviai olandai stengdavosi artimiesiems parodyti rūpestingumą ir vaišingumą. Per vakarienę anyta mėgdavo patiekti mėsos bei daržovių fondiu.
Šio ritualo žavesys buvo tas, kad tiek suaugusieji, tiek vaikai būdavo įtraukiami į maisto ruošimo ir bendravimo filosofiją, kuri mokė, kad svarbiau – bendrauti, nei valgyti.
R.van Calcar yra įsitikinusi, kad toks vaišinimo principas palankus kiekvienai namų šeimininkei, nes ji su svečiais gali sėdėti prie stalo, o ne lakstyti į virtuvę prižiūrėti ant viryklės ar orkaitėje čirškančių patiekalų.
Surengė šventės repeticiją
„Kalėdos ir yra nuoširdžių pokalbių, prisiminimų, linksmybių šventė“, – kalbėjo interjero dizainerė, neseniai net surengusi generalinę Kalėdų vakarienės repeticiją.
Rutha nupirko kalakuto ir vištos krūtinėlių, kiaulienos filė, jautienos kumpio, kiaulienos išpjovos.
Mėsą šeimininkė supjaustė 2 centimetrų kubeliais, pašalino riebalus ir sausgysles. Po to sudėjo į nedidelius dubenėlius. Rutha apskaičiavo, kad vienam svečiui turėtų tekti 200 gramų įvairios mėsos.
Daržovės turi būti tokios, kad karštame aliejuje nesudegtų, neištežtų.
Šį kartą prie mėsos R.van Calcar parinko pievagrybius, cukiniją, baklažaną, brokolius.
Rutha vienam fondiu puodui naudojo 1 litrą aliejaus. Iš pradžių aliejus įprastame puode buvo kaitinamas ant viryklės beveik iki užvirimo, paskui perpiltas į fondiu puodą, kurį kaitino reguliuojamas degiklis.
Kiekvienas svečias pasirinktos mėsos gabaliuką smeigė ilga šakute ir dėjo į fondiu indą 1–3 minutėms, kol gražiai apskrus.
Jei kepant aliejus neburbuliuoja – jis per šaltas, tačiau jei labai smarkiai spragsi, liepsną reikia sumažinti.
Iškepusį mėsos ar daržovių gabaliuką svečiai dėjosi kiekvienas į savo lėkštę, pylėsi pageidaujamo padažo ir valgė įprastais stalo įrankiais.
Specialių šakučių, kuriomis pamaunami mėsos ir daržovių gabalai, galai yra skirtingų spalvų, kad svečiai jų nepainiotų sudėję į fondiu puodą.
„Mano uošvių namuose už kepimo įrankių supainiojimą būdavo skiriamos nuobaudos.
Prasikaltęs svečias turėdavo padovanoti saldumynų, vyno butelį ar atlikti kokį nors linksmą numerį: pašokti, pagroti, padeklamuoti eilėraštį.
Todėl fondiu ritualas kiekvienoje šeimoje gali būti labai žaismingas“, – kalbėjo Rutha.
Kelios svarbios taisyklės
Supjaustyti mėsos ir daržovių gabalėliai turi būti sausi. Net jeigu buvo marinuojami, juos reikia nusausinti, kitaip aliejus spragsės ir aptaškys valgančiuosius.
Taip pat fondiu puodas turi būti sausas prieš pilant į jį karštą aliejų.
„Aš nemarinuoju mėsos, nes man patinka natūralus jos skonis“, – pasakojo šeimininkė.
Prieš kepdama Rutha nei mėsos, nei daržovių nebarstė druska ir prieskoniais, tačiau pagamino įvairiausio skonio padažų, kurie patiekalams suteikė pikantiškumo.
Taupydama laiką Rutha padažus ruošė iš pusgaminių (miltelių), tik į juos pridėjo jogurto ir majonezo.
Per šventinės vakarienės repeticiją svečiams buvo patiekti česnakinis, graikiškas, sūrio, grietinės ir svogūnų laiškų skonio bei paprikų skonio padažai.
Taip pat ant stalo šeimininkė padėjo ir indelius su pipirais bei druska.
Žaliojo sviesto receptas
Kadangi pati R.van Calcar nemėgsta padažų, prie keptos mėsos ji paruošė vadinamojo žaliojo sviesto.
„Tą sviestą jau pamėgo ir mano svečiai. Jį gaminu prie įvairios mėsos patiekalų, jis tinka valgyti kaip užtepėlė“, – sakė Rutha.
Paprastą 200 gramų sviesto gabalą šeimininkė atšildė kambario temperatūroje, kad masė pasidarytų minkšta ir būtų lengvai trinama.
Tuomet į dubenį su minkštu sviestu įdėjo didelę saują smulkintų svogūno laiškų, pusę smulkinto rausvojo svogūno, sutrynė kelias česnako skilteles, įbėrė druskos.
Po to viską kruopščiai išmaišė, kol išėjo vienalytė masė.
Kalėdų dovanos – ant stalo
Laukdama svečių Rutha valgomajame stalą uždengė balta staltiese, puošta raudonu ornamentu kraštuose.
Lėkštes pastatė ant baltų medžiaginių ir sidabrinių polėkščių, šalia sudėliojo sidabriniais žiedais pamautas baltas servetėles. Pastatė krištolines taures raudonajam vynui ir vandeniui.
Ant stalo dar pabarstė dekoratyvinių sidabrinių akmenėlių, kurie mirguliuodami žėrėjo apšviesti krištolinio sietyno.
Kitame kambaryje Rutha paruošė kalėdinių dovanų stalą. Ant jo sudėliojo svečiams skirtas dovanas, padėjo indų su vaisiais, saldumynais, sūriu, o ant padėklo pastatė šešias krištolines taures ir butelį šampano.
Rutha svečiams taurę gėrimo patiekia kaip aperityvą prieš vakarienę.
„Svečiai renkasi skirtingu laiku. Todėl kol vieni vėluoja, kiti gurkšnoja šampaną, dalijasi dovanomis, bendrauja“, – apie savo būsimą Kalėdų vakarą pasakojo Rutha.
Šeimininkių dalią palengvino išradingi burgundai
Teigiama, kad mėsos ir aliejaus fondiu atsirado prieš kelis šimtmečius Prancūzijoje, Burgundijos regione.
Šioje garsioje vyndarystės provincijoje subrendusių vynuogių skynimas buvo pragyvenimo reikalas. Žmonės dirbdavo nuo aušros iki sutemų ir per visą dieną neturėdavo laiko normaliai pavalgyti.
Tada vienuolis Johannas du Putzxe sugalvojo nešiojamame inde kaitinti aliejų, jame kepti mėsos gabalėlius ir dalyti dirbantiems žmonėms.
Vėliau šią idėją patobulino šveicarai, tačiau iki šiol išradingųjų burgundų garbei mėsos fondiu dažnai vadinamas „Fondue Bourguignonne“.
Fondiu principas labai paprastas: pasirinktus produktus, supjaustytus nedideliais gabalėliais, reikia pasmeigti specialia dvišake šakute ir merkti į verdantį aliejų arba sultinį, kuris kaista nedideliame, specialiu degikliu šildomame inde.
Pasigaminę mėsos fondiu žmonės nepersivalgys, nes mėsos ir daržovių kąsneliai yra maži, be to, kelias minutes teks palūkėti, kol jie iškeps karštame aliejuje. Mėsa gali būti įvairiausia, bet kokybiška.
Fondiu principu gaminti valgius galima ir per Naujuosius metus, ir vasarą terasoje – sezonas nesvarbu.
