Maisto turėdavo likti ir tą vakarą namuose apsilankančioms mirusių protėvių vėlėms.
Tik peilių anais laikais ant stalo nebūdavo – visas maistas būdavo patiekiamas suraikytas, paruoštas imti ir valgyti. Pasirodo, taip elgtasi ne be pagrindo.
Seniausia Padėkos diena
Dabar visi žino, kad ant Kūčių stalo turi būti padėta dvylika patiekalų, kurie negali būti pagaminti iš gyvūninės kilmės produktų: pieno, mėsos ar kiaušinių.
Bet ar susimąstėte, kodėl šių produktų valgyti negalima?
Žinoma etnologė ir tautosakininkė Gražina Kadžytė paaiškino taip: Kūčios yra metas, kuomet žmonės stengdavosi sudaryti santaiką su visais, kuriuos prisijaukinome ir už kuriuos tapome atsakingais – su gyvūnais, augalais.
Bent vieną dieną per metus nevalgydami gyvūninės kilmės produktų mes tarsi duodame savo gyvulėliams ženklą, kad nesame jų priešai ir esame nusiteikę gyventi taikiai.
Anot G.Kadžytės, Kūčios yra savotiška padėkos diena už viską, ką turime. Tai – kur kas senesnė Padėkos diena, nei ta, kurią švenčia amerikiečiai.
Kaip pasakojo etnologė, padėdami šieno ant Kūčių stalo mūsų protėviai taip pat parodydavo nusiteikimą su gyvūnais sugyventi santarvėje. Juk šienas – gyvulių maistas.
Kadangi ant šieno būdavo dedami ir Kūčių patiekalai, ant vieno stalo atsidurdavo ir žmonių, ir gyvūnų maistas. Taip buvo tarsi simboliškai pasidalijama maistu.
Juolab, kad ant šieno būdavo pabarstoma ir žmogiškų patiekalų: kūčiukų, riešutų o kitą dieną tas šienas būdavo sumaitinamas gyvuliams.
Susilaikymas nuo prabangos
Kiek kitaip, kodėl per Kūčias ir apskritai per pasninką būdavo atsisakoma pieno, mėsos ir kiaušinių, aiškino Lietuviškos virtuvės tyrinėtojas, istorikas profesorius Rimvydas Laužikas.
Anot jo, šių produktų atsisakymas simbolizavo susilaikymą nuo prabangos. Juk šių produktų valgymas kadaise buvo laikomas aukšto socialinio statuso ženklu.
Beje, kaip savo tinklaraštyje „Lietuvos kulinarinis paveldas„ rašo profesorius R.Laužikas, XX amžiaus tarpukariu valgyti pieno produktus pasninko metu jau nebebuvo laikoma nuodėme.
Bet pasninkas vis tiek buvo iššūkio metas, nes tada mažiau buvo valgoma arba visiškai atsisakoma mėsos, tad ir šeimininkėms, ir valgytojams tekdavo sugalvoti, kaip šiuo metu be to išsiversti.
Visko nesuvalgydavo
Dabar ant Kūčių stalo dedami įvairius patiekalus nė nesusimąstome, kodėl jie yra kaip tik tokie.
Etnologė G.Kadžytė pasakojo, kad visada Kūčių patiekalai būdavo patys paprasčiausi ir kasdieniniai, bet jie simbolizuodavo šeimos pilnatvę.
Javų patiekalai atspindėjo tai, ką gauname iš tėvo rankų. Daržovių patiekalai primindavo mamos valdas. O riešutai ir visos miško gėrybės paprastai būdavo surinkti vaikų ir senelių. Taip patiekalais būdavo įprasminamas visų šeimos narių darbas.
„Ant Kūčių stalo pačių patiekalų buvo nedaug, bet jų buvo didelė įvairovė. Visai šeimynai reikėdavo paragauti patiekalų iš kiekvieno dubenėlio, bet palikti maisto tiek, kad dugno dar nesimatytų. Likęs maistas būdavo per naktį paliekamas protėviams, kurių buvo šimteriopai daugiau“, – paaiškino G.Kadžytė.
Peiliams ant stalo – ne vieta
Kūčių stalas būdavo dengiamas balta staltiese, kuri naudota tik kartą per metus. Vėliau staltiesė būdavo nuimama, sulankstoma ir padedama laukti kitų Kūčių.
Beje, įdomu tai, kad vieno dalyko ant protėvių Kūčių stalo tikrai nerastumėte. Tai – peiliai. Pasak G.Kadžytės, ant Kūčių stalo jie buvo nereikalingi, nes visas maistas būdavo patiektas paruoštas imti ir valgyti: duona suraikyta, kas reikia, supjaustyta.
„Tai tradicija, likusi nuo senų laikų, kuomet stalo peilių dar nebūdavo, kiekvienas įvairioms reikmėms (atsipjauti maisto, nusidrožti lazdą ir t.t.) nešiojosi savo peilį.
O peilis ant stalo galįs prišaukti nesantaiką, nelaimę. Beje, ir dabar taip būna, kad kur nors kivirčo metu pasitaiko akivaizdžiai padėtas, lengvai pasiekiamas peilis prišaukia nelaimę. Tai gal ir yra išmintingai pastebėta atitolinti nelaimės įrankį?“ – pastebėjo etnologė.
