Mūsų kraštiečiai kalakutus vadino – Kalkutos višta, o lotyniškų tekstų autoriai pasirinko geografiškai neutraliausią pavadinimą: gallopavo – vištiniu povu. Apie tai, kaip kalakutai greitai atsidūrė ant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų stalų sutiko papasakoti Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ autorius bei kulinarinio paveldo tinklaraščio „kulinarinispaveldas.blogspot.com“ kūrėjas Rimvydas Laužikas.
Pirmieji – Radvilos
„Šis, iš Amerikos kilęs paukštis neįtikimai greitai plito Europoje. Iš Naujojo pasaulio atkeliavusių augalų ir gyvūnų plitimas XVI amžiaus virtuvėje buvo susijęs su įgūdžiais, kurių reikėjo jų paruošimui. Tai lėmė, kad kalakutas plito greitai, nes iš esmės kiekvienas kuchmistras, kuris mokėjo patiekti žąsį, gulbę ar povą, lengvai susidorodavo ir su kalakutu“, – sako kulinarinio paveldo ekspertas.
Anot jo, vieną ankstyvesnių kalakutų valgymo faktų turime iš Radvilų sąskaitų. 1596 m. balandžio 28 d. viename iš savo dvarų Radvilos pietavo su svečiais. Didikų stalui buvo nupirkta: veršiukas, vištos, vištų kiaušiniai, žąsys, antys, kiaulienos šonkauliai, pastarnokai, petražolės, balandžiai, obuoliai virtuvei, barščiai, mairūnai, šalavijai, krapai, apelsinai virtuvei, kriaušaitės virtuvei, svogūnai, medus, desertui apelsinai, obuoliai, kriaušės, slyvos, taip pat žaliosios citrinos ir įvairios salotos ir, žinoma, kalakutai.
Taip pat profesorius teigia, jog anuomet kalakutą patiekdavo ant stalo visą – kaip ir kitus paukščius. Patiekti ne visą kalakutą būtų didelė nepagarba svečiui – mat, nežinia – gal tai tik maisto likučiai, o gal kas nors skaniausią dalį suvalgė.
1 kalakutas – kaip 7 žąsys
Kaip jau minėjo R.Laužikas, kalakutas buvo prabangos prekė. Vienas kalakutas kainavo kaip 7 žąsys. Kadangi kalakutai niekada nebuvo pigūs – jie šventinis patiekalas. Juk per šventes esame linkę daugiau išleisti, daugiau save palepinti: „Kalakutai buvo brangūs, tad XVI amžiuje juos, kaip ir kitus didelius paukščius, sau galėjo leisti tik itin turtingi žmonės ir tik per šventes. Vėliau, XVII-XVIII amžiais jų kainos krito ir kalakutienos valgytojų ratas išsiplėtė.“
Be to, kulinarinio paveldo specialistas skaitytojams pateikia visai įdomų metodą, kuriuo senovėje kalakutą penėdavo Kalėdoms. „Penėdami jį Kalėdoms, duodame jam nuo 1 iki 27 graikinių riešutų, kasdien nuolat didindami jų skaičių ir paskui vėl mažindami iki vieno. Taigi pirmąją dieną duodame 1 riešutą, antrąją 2, trečiąją 3 ir taip toliau, kol pasiekiame 27. Tada kas dieną po vieną mažiname, duodami 26, 25, 24 ... ir taip toliau, kol lieka 1. Taip šeriamas kalakutas neturi būti uždarytas, turi laisvai vaikščioti. Kartu su graikiniais riešutais kalakutą reikia lesinti kviečiais arba grikiais, bet visada anksti ryte. Riešutas kalakutui turi būti ne per daug didelis, išmirkytas vandenyje ir įdedamas tiesiai į gerklę. Taigi, kad tinkamai nupenėtume kalakutą Kalėdoms reikia ne mažiau kaip 54 dienų, tad šiais metais jau pavėlavome“, – šypsosi pašnekovas.
Nuo 100 g iki 2,5 kg
Kadangi kalakutai nuo XVI a. atpigo keliasdešimt kartų – jie vis populiarėjantis šventinio stalo atributas. „Kalėdinis laikotarpis yra pats didžiausias darbymetis mūsų įmonėje, jam pradedam ruoštis jau pavasarį – kuomet planuojame koks bus būtent kalėdinių kalakutų poreikis, pradedam ruošti ir kaupti kiekį, kad galėtumėm užtikrinti pakankamus pardavimus tiek firminių parduotuvių tinkle, tiek visuose prekybos centruose. Kalakutų pardavimai šiuo šventiniu laikotarpiu ir ne tik tendencingai kasmet auga visuose prekybos taškuose, o bendrai visų metų eigoje – būna patys aukščiausi. Ir apskritai kalakutienos suvartojimas per 10 metų išaugo nuo 100 g iki 2,5 kg žmogui“, – sako „Arvi kalakutai“ rinkodaros vadovė Inga Bagdanavičiūtė.
Anot pašnekovės, šiuo metu itin populiarėja „Voilà!“ produktų linija, kuri yra puiki alternatyva kalakutui, kadangi „Voilà!“ gaminiai yra inovatyvioje vakuuminėje pakuotėje, kuri pati kontroliuoja kepimo procesą, todėl juos paruošti yra itin paprasta ir greita. O bendrovės vyr. technologė Vilija Janušauskienė teigia, jog lietuviai iš šviežios kalakutienos labiausiai yra pamėgę smulkintą kalakutieną, krūtinėlių filė, šlaunelių mėsą be odos: „Šventėms, žinoma, visi noriai perka šviežią krūtinėlę bei šlaunelių mėsą, virtą rūkytą kalakutą, marinuotą kalakutą, keptą kalakutą, kuriuos galima užsisakyti mūsų firminėse parduotuvėse visoje Lietuvoje.“
Nepopuliari šventė
Be to, ne per seniausiai praėjo ir Amerikoje populiari šventė – Padėkos diena, kuri be kepto kalakuto neapsieina. Galbūt ši šventė populiarėja mūsų šalyje ir vis daugiau žmonių kepa kalakutą šia ypatinga proga? I.Bagdanavičiūtė turi pripažinti – jog ne, Padėkos dienos lietuviai dar nešvenčia: „Nors ši tradicija po truputį populiarėja, bet kol kas pardavimams didelės įtakos nedaro. Sulaukiame Padėkos dienos proga užsakymų iš užsienio ambasadų, tačiau lietuviai kol kas kalakutą labiau renkasi šventiniam Kalėdų stalui.“
