Kaip ir Australija, Argentina ar ta pačia Pietų Afrikos Respublika. Tu, rašo man tie išgalvoti žmonės, papasakok mums apie mažiau girdėtus dalykus. Tokius, vien nuo kurių gaminimo istorijos oda eina pagaugais.
Skaitytojų noras man įstatymas, todėl šįkart apie mažiau tiek spaudos, tiek degustuotojų nulesiotus gėrimus. Čia prikišamai parinkti pavyzdžiai, kurie įrodo, kad vynuoges auginti ir spausti iš jų vyną įmanoma ir ten, kur mažai kas įsivaizduoja.
Beje, skubu pranešti gerąją naujieną – net ir nesulaukę visuotinio atšilimo turime savų „Château Gediminas“ ar „Domaine de Birute“. Mano pažįstamas jau kelintus metus sėkmingai augina vynuoges pasirinkdamas iš šalčiui atsparių hibridų, o tokio lietuviško vynuogių vyno jau galima įsigyti ir festivaliuose bei šventėse.
Kol kas, paragavęs jo, supranti, kad mūsų klimatas vis dar tinkamesnis rabarbarams, serbentams ir kitokioms vyno kultūroms, tačiau šviesa tunelio gale nebetoli.
Iš tiesų jeigu įmanomi vyno ūkiai Suomijoje ir Norvegijoje, kuo mes blogesni? Taip, tai nėra klaida, būtent Suomijoje ir Norvegijoje. Tiesa, Olkiluoto ūkį šildo vietos atominei elektrinei vėsinti naudojamas vanduo. Prieš grįždamas atgal į jūrą jis drėkina mažytę, vos dešimties arų, vynuogių plantaciją, kurioje dera baltosios vynuogės ’Zilga’. Jų surenkama vos 850 kilogramų per metus, o iš to kiekio išspaudžiama tik keli šimtai butelių. Tačiau jeigu pasiseks vieną nugvelbti, turėsite kolekcijoje paties šiauriausio vyno egzempliorių.
Sakykime, Olkiluoto pavyzdys nėra visai tinkamas, nes net ir šalčiui atsparios ’Zilga’ ten prinoksta tik padedamos branduolinio vandens. O Norvegijoje Lerkekosos ūkis tai daro be jokios branduolinės technikos pagalbos. Tiesa, kadangi šiuo verslu tenykščiai žmonės sugalvojo užsiimti palyginti neseniai, tik 2008 metais, vynuogienojai dar jauni, o derlius mažutis. Bet ir jo galima paragauti už porą tūkstančių kronų užsisakius degustacinę nakvynę (jeigu labai pavyks, įmanoma pernakvoti ir didžiulėje ąžuolo statinėje).
Tai yra patys pirmieji pavyzdžiai, kurie šauna į galvą ieškant neįtikinamiausių vietų, kuriose žmogus tarsi Nojus pasodino vynuogės šakelę.
Bet yra ir kitokių. Langedokas Prancūzijoje tradiciškai suvokiamas kaip vynuogininkystės kraštas. Langedoko-Rusijono regione per metus pagaminama daugiau vyno nei visose Jungtinėse Valstijose, kurios tikrai nėra šio verslo mažylis. Tačiau „Domaine Royal de Jarras“ yra išskirtinis ūkis. Jis įsikūręs visiškai šalia jūros. Taip šalia, kad vynuogynai šiek tiek primena pelkę, o ištisą mėnesį kasmet būna užliejami. Savaime suprantama, sunku išvengti įspūdžio, kad ragaujant šio ūkio vyną burnoje lieka vos pastebimas, tačiau su niekuo nesupainiojamas jūros vandens poskonis.
Panašus poskonis dominuoja ir „Domaine Dominique Auroy“ vyne, kurį šis prancūzas gamina Taičio saloje Ramiajame vandenyne. Iki įlankos mažiau nei šimtas metrų, pats vandenynas dar už poros šimtų, dirvožemis labiau primena koralų rifą. Beje, jo garbei taip ir pavadintas vietinis baltasis „Blanc de Corail“, gaminamas iš itališkų vynuogių ’Muscat de Hambourg’. Raudonasis „Clos du Recif“ spaudžiamas iš ’Carignan’ veislės, kurią daugelis mūsų labiau pažįsta iš ispaniškos atmainos ’Carinena’.
Vyną galima daryti ir taip aukštai, kiek dažnas mūsų net nepakylame savo gyvenime (skrydžiai oro linijomis neįskaičiuojami). „Bodega Colome“ Argentinoje priverčia pagarbiai kilstelėti antakius, kai sužinai, kad jų aukščiausias vynuogynas, tiesiog taip ir pavadintas – „Altura Maxima“, yra 3000 km aukštyje virš jūros lygio. Ir tokiame aukštyje tiek raudonosios ’Malbec’, tiek baltosios vynuogės ’Torrontes’ stengiasi iš paskutiniųjų ilgomis šaknimis traukdamos iš kalno mineralus ir maistą.
Vynuoges galima auginti ir kone smėlyje. Kas yra ragavęs egiptietiško vyno „Omar Sharif“ ir „Cleopatra“, ko gero, liko nelabai nudžiuginti jų kokybės ir skonio. Apskritai Egipto vyno pramonė šiuo metu smukusi žemiau faraono laikų, kai egiptiečiai buvo pirmieji, sugalvoję amforose vyną žymėti pagal jo kokybę. Tačiau „Sahara Vineyards“ yra maloni užsispyrimo ir atsidavimo savo amatui išimtis. Šis ūkis, kuriame dėl varginamo drėkinimo sunoksta baltosios vynuogės ’Viognier’, ’Chenin Blanc’ ir ’Grenache Blanc’, yra netoli turistams gerai pažįstamo Luksoro miesto. O įsikūręs, kaip ir sako jo pavadinimas, tiesiog Sacharos dykumoje. Ir nieko, ir klesti.
Klesti, žinoma, tikrai ne taip, kaip „Château Musar“, esantis Libano Bekaa slėnyje. Tame pačiame, kuris naujienų agentūrų antraštėse dažniau figūruoja narkotikų kontrabandos, pabėgėlių stovyklų ir teroristų susišaudymų kontekste. Nepaisant tokios abejotinos šlovės, šio vyndario, kaip ir jo pagrindinio konkurento „Château Kefraya“, vynas pelnytai vadinamas legendiniu. Daugybę kartų mūsų pažįstami, per aklas degustacijas juo pavaišinti, imdavo klaidžioti po Prancūziją, nuo Bordo iki Ronos, priskirdami jį patiems geriausiems „cru“. Ir tik sužinoję, jog tai yra musaras, pagarbiai nulenkdavo galvą ir pripažindavo, kad tai dėmesio ir pagarbos vertas vynas.
Beje, vertas ir laikymo jūsų kolekcijoje daug labiau nei toks egzotiškas pavyzdys, kaip Indonezijos Balio saloje gaminamas „Hatten Rose“, kurio didžiausias nuopelnas vyno kronikoms yra tas, kad jo derlius imamas du, o kartais ir tris kartus per metus. Nenuostabu, juk kone pusiaujas. Ir dar vienas įrodymas, kad vynuogės sugeba prisitaikyti kone visur. Todėl nebetoli ir metas, kai galėsime pakelti vyno „Château Gediminas“ taurę.
