Patikėkite, jūs tokie ne vieni. Visiškai suprantama, kad išsirinkti iš daugybės skirtingo dydžio, formos, spalvų ir kvapo sūrių gali būti nelengva.
Kuris sūris švelnus, o kuris turi stiprų ir galbūt ne visuomet malonų kvapą? Kuris geriau lydosi, o kuris labiau tinka picai? Kuris dera prie alaus, o kuriuo verčiau mėgautis su saldžia figa ar kriauše prie vyno taurės?
Jei jums kyla šie ir panašūs klausimai, šis tekstas kaip tik jums! Susipažinkite su aštuoniais visame pasaulyje populiariausiais sūriais. Apie juos privalu žinoti kiekvienam.
1. Rokforo sūris.
Ar žinojote, kad jis minimas jau 79 mūsų eros metais? Tūkstančius metų skaičiuojantis pikantiško skonio sūris gimė dabartinės Prancūzijos teritorijoje, Rokforo urvuose. Pasirodo, jie ne tik atstojo šaldytuvus, bet ir suteikė sūriui ypatingą išvaizdą, skonį ir kvapą.
Šaltuose ir tamsiuose urvuose susidariusios idealios sąlygos nekenksmingų pelėsių rūšims padėjo atsirasti iki šiol prancūzų dievinam Rokforo sūriui.
Gaminamas iš avių pieno ir mažiausiai 5 mėnesius brandinamas sūris su mėlynuoju pelėsiu išsiskiria specifiniu kvapu bei išraiškingu aštriu bei sūroku skoniu. Minkštos ir trapios struktūros.
Tikri sūrio gurmanai Rokforo sūriu rekomenduoja mėgautis rudenį, kai prekybos vietose pasirodo iš ankstyvą pavasarį primelžto avių pieno pagaminti sūriai.
Ragaukite jį su saldžiu baltuoju ar desertiniu vynu, kriaušėmis, figomis ar melionu.
2. Kamamberas.
Šis minkštas visame pasaulyje populiarus sūris kilęs iš Normandijos Prancūzijoje. Iš karvės pieno gaminamas gurmaniškas sūris brandinamas mažiausiai tris savaites.
Ar žinojote, kad pažvelgę į kamambero baltojo pelėsio plutelę pro mikroskopą pamatytumėte kažką panašaus į purų pienės žiedą? Štai todėl dažnai kalbant apie šį sūrį vartojamas žodis „žydintis“.
Neapsigaukite – kamamberas nelygu kamamberui. Šio sūrio kokybė labai skiriasi. Kai kurie gaminami iš šviežio pieno ir rankomis, kiti – masiškai ir iš pasterizuoto pieno. Tikrai geras, kokybiškas kamamberas pasižymi švelniu, grybus primenančiu skoniu.
Lengvai tepamas ir riebus kamamberas puikiai tinka gurmaniškoms užkandėlėms su čiabatos duona ar prancūzišku batonu. Labai skanus ir pakeptas orkaitėje su šlakeliu medaus ar spanguolių uogiene.
3. Feta.
Šis graikų pasididžiavimas, atkeliavęs iš Kretos salos, pradėtas gaminti dar Bizantijos imperijos laikais. Tačiau fetos, kaip ir jos pusseserės brinzos, gamybos technologija aiškiai apibrėžta tik XV amžiuje italų meistrų.
Būtent iš itališko žodžio „fetta“, reiškiančio „riekelė“, XVII amžiuje ir kilo iki mūsų dienų išlikęs šio sūrio pavadinimas.
Pagaminta iš avių ir ožkų pieno feta – dažnas svečias įvairiausių patiekalų receptuose. Baltas, kiek grūdėtos tekstūros, minkštas, maždaug tris mėnesius sūryme brandintas aštroko skonio sūris idealiai tinka su šviežiais vaisiais.
Feta pagardina kiekvienas salotas. Puikiai tinka ir sumuštiniams ar aštriems patiekalams. Jei norite ko nors įdomiau, paskrudinkite fetos gabalėlius alyvuogių aliejuje.
4. Mocarela.
Penkiolika amžių žinomas itališkas stebuklas, kuriam nėra abejingų visame pasaulyje. Iš Kampanijos regiono kilęs sūris šimtmečius buvo gaminamas tik iš buivolių pieno, tačiau didėjanti šio sūrio paklausa lėmė, jog mocarela buvo pradėta gaminti ir iš karvių pieno.
Mocarelos gamybos procesas itin sudėtingas. Jau paties sūrio pavadinime užkoduoti jo gamybos ypatumai – itališkas žodis „mozzare“ reiškia „nupjauti“. Mocarela gaminama sūrio masę sukant, tampant ir pjaustant tol, kol susidaro sluoksniuota, tarsi iš ilgų, elastingų siūlų suvelta struktūra, dėl kurios šis sūris bene labiausiai ir vertinamas.
Mocarela paprastai nebrandinama, todėl minkšta ir švelnaus skonio. Ji puikiai tinka gaivioms salotoms, šaltiems ir karštiems sumuštiniams. Kadangi mocarela gerai lydosi, ji idealiai tinka padažams ir, be abejo, tikroms itališkoms picoms.
5. Ementalis.
Galime lažintis, kad išgirdę ką nors sakant „šveicariškas sūris“, pirmiausia pagalvosite būtent apie ementalį. Taip, šis skylėtas geltonas sūris dar vadinamas tikru šveicariškų sūrių karaliumi, yra tikra legenda.
Šveicarai labai didžiuojasi savo ementaliu ir jo kokybei skiria didžiulį dėmesį. Tad nusivilti šiek tiek saldaus, švelnaus riešutų poskonio turinčio ementalio skoniu kažin ar įmanoma.
Nuo XIII amžiaus gaminamam ementaliui naudojamas iš vešliose Alpių pievose ramiai besiganančių karvių pienas. Sūris brandinamas mažiausiai keturis mėnesius. Išskirtinis ementalio bruožas – didžiulės skylutės, atsirandančios sūrio fermentacijos proceso metu.
Ementalis puikiai tinka gaminant sūrio fondiu, troškinius. Skanus ir pakeptas.
Ar žinojote, kad vienam kilogramui ementalio sunaudojama net 12 litrų pieno?
6. Čederis.
Tikra angliška klasika. Tradiciškai pagamintas čederis yra geltonos spalvos, kietos, lūžtančios struktūros ir aštroko, riešutus primenančio skonio. Čederis gaminamas iš karvių pieno ir brandinamas bent pusmetį. Sakoma, kad geras čederis brandinamas mažiausiai metus.
Išraiškingo skonio sūris istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XII amžiaus. Pirmą kartą pagamintas Somerseto grafystės Čederio miestelyje, nuo to ir gavęs savo vardą.
Tipiškas angliškas čederis gerokai skiriasi nuo amerikietiškojo, kuris dažniausiai naudojamas burgeriams. Jei norite tikrai gero čederio, pasikonsultuokite su sūrininku. Čederio kokybė gali labai skirtis priklausomai nuo gamintojo ir kilmės šalies.
Šis neakytas sūris labai skanus vienas. Čederis pagardins bet kokį sumuštinį. Puikiai tinka kepti ir troškiniams. Kiekvienas anglas pasakys, kad čederis niekada nepamaišys ir prie bokalo alaus.
7. Gauda.
Tai bene seniausias Europos žemyne žinomas sūris. Iš karvių pieno jis pradėtas gaminti jau II amžiuje. Šio puskiečio sūrio pavadinimas kilo iš nedidelio Gaudos miestelio Olandijoje, kur ir ištobulėjo šio sūrio tipo gaminimo technologija.
Geltonas, švelnaus skonio olandiškas sūris su vaško apvalkalu brandinamas mažiausiai 4 savaites.
Tikrai gurmanai renkasi bent metus brandintą gaudos sūrį. Ilgai brandinta gauda yra kietesnė, trapesnė ir traškesnė. Valgant gerą gaudą burnoje lieka karamelės, riešutų poskonis.
Trumpiau brandinta gauda yra švelnesnio skonio, minštesnės tekstūros ir geriau lydosi. Gaudos sūris laikomas vienu populiariausių kasdienio vartojimo sūrių. Jis skanus ant sumuštinių, troškinių. Tinka gardinti salotas.
8. Parmidžanas.
Kietas, trapios, lūžtančios struktūros parmidžanas – tikras itališkas šedevras. Ragaujant gerą parmidžaną jaučiami „kristalai“. Italai didžiuojasi savo parmidžanu ir jį vadina sūrių aristokratu – kaip šampanu tarp vynų.
Manoma, kad parmidžanas pradėtas gaminti jau senovės Romos laikais. Rašytiniai XIII amžiaus šaltiniai byloja, kad parmidžaną valgė Kryžiaus žygių kariai, šventieji, karaliai ir paprasti žmonės.
Pikantiško, išraiškingo, karamelės ir riešutų natų turintis gana aštraus skonio sūris gaminamas iš karvių pieno. Parmidžanas brandinamas mažiausiai 12 mėnesių, ilgiausiai – 36 mėnesius.
Tikras sūrių karalius parmidžanas papuoš kiekvieną gurmanišką sūrio lėkštę. Jis idealus užkandis prie taurės vyno.
Puikiai tinka ir maistui gaminti – salotoms, makaronų patiekalams. Kietesnė ir sūresnė žievelė pridės papildomo gardaus skonio itališko tipo sriuboms.
Ar žinojote, kad garsusis prancūzų dramaturgas Moliere'as taip mėgo parmidžaną, kad jo paprašė net gulėdamas mirties patale?
Na, o jei norite išsirinkti tikrai kokybišką jums patinkantį sūrį, Vilkyškių pieninės gamybos direktorius Arvydas Zaranka siūlo atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
– Išvaizdą. Renkantis sūrį galima pritaikyti populiarų posakį: „Pagal išvaizdą sutinka, pagal skonį – palydi“. Taigi, pirmiausia įvertinkite sūrių prekinę išvaizdą. Išnokęs brandintas sūris turi būti vienodos gelsvos spalvos.
– Kvapą. Išnokęs sūris visada maloniai kvepės. Be abejo, ši taisyklė negalioja specifinio, aštraus kvapo sūriams.
– Sūrio žievę. Puskiečių sūrių žievė ir požievinis sluoksnis turi būti ploni. Kietieji sūriai ilgo nokimo metu suformuoja storą požievinį sluoksnį, kuris būna ryškesnės, sodresnės spalvos nei sūrio viduje. Pagal tai galime įvertinti, kad sūris buvo ilgai natūraliai brandintas.
– Sūrio tekstūrą. Pirkdami kokybišką puskietį sūrį tikimės švelnios, plastiškos tekstūros. O štai kietiesiems sūriams būdinga tvirta, lūžtanti, kai kuriems net trupanti tekstūra.
– Sūrio piešinį (jis, beje, matomas tik prapjovus sūrį). „Tilsit“ tipo sūriui būdingos netaisyklingos formos akutės. Be to, jų turėtų būti daug. „Maasdam“ tipo sūrių akutės apvalios ir gana didelės. Jų neturėtų būti labai daug ir jos negali būti deformuotos. Sūryje taip pat neturėtų būti horizontalių prasivėrusių įtrūkio žymių. Jis neturėtų būti korėtas ar pasipūtęs.
Gerų ir skanių pirkinių sūrių skyriuje!
