Pirmasis yra ganėtinai snobiškas, todėl juo dalijuosi šiek tiek gėdydamasis. Kiekvienas tikras ir prakutęs vyno mokovas sunkiai suras gerą žodį šiam vynui. Jis prisimins senus laikus, kai Burgundijos hercogas Pilypas Drąsusis buvo netgi ediktą išleidęs, kuriuo griežtai prisakė kaimiečiams iškirsti visus ‘Gamay’ veislės (o būtent iš jos gaminamas „Beaujolais“ vynas) vynuogynus. Mat skystis, išsunktas iš šių uogų, prasčiokiškas, rūgštus ir visiškai nederantis hercogiškam gomuriui.
Ir daug geriau būtų atsilaisvinusius žemės ūkio paskirties dirvonus panaudoti ‘Pinot Noir’, iš kurių spaudžiamas legendinis burgundiškas vynas. Vyno mokovas, aišku, nutylėtų, kad kaimiečiai niekšiškai sabotavo feodalo įsakymą, mat ‘Pinot Noir’ vynuogės yra baisiai lepios, o ‘Gamay’ noksta net pačiomis blogiausiomis orų sąlygomis. Jis taip pat ilgai vardytų visus košmariškus potyrius, kurie jį ištinka, jeigu tik kas ant liežuvio netyčia nuvarvina tokio vyno lašą. Neabejotinai tarp šių košmarų būtų liežuvio perštėjimas, burnos sausėjimas, dantų dažymasis vaiskiai mėlyna spalva, ilgalaikis organizmo nusilpimas ar netgi darbingumo praradimas.
Ne, užbaigtų savo skundą dangui vyno mokovas, yra vynas ir yra Vynas. Ir „Beaujolais Nouveau“ niekuomet nebus tas, kurį galima rašyti didžiąja raide. Todėl, pridurs mokovas, kasmet trečią lapkričio ketvirtadienį jis paskelbia vyno gedulo diena, užsidangsto visus langus, išjungia šviesą ir tamsoje atsikemša tikro burgundiško vyno. Ir, jau šiek tiek patylėjęs, pridurs, jog labai gali būti, kad gedulo dienų daugės, nes, aure, ir italai bando išpumpuoti „Bardolino Novello“ atvykimą, ir kitos vyndarių tautos gal prisijungs.
Kitas mano jausmas yra ne toks snobiškas, todėl juo pasidalinti visiškai nesunku. Taip, dedu ranką prie širdies, labai gali būti, kad likusias 364 metų dienas aš gal ir neragausiu „Beaujolais“, nes turiu labiau atitinkančio mano charakterį, labiau man patinkančio ir tiesiog geresnio vyno. Tačiau kodėl vieną dieną per metus tiesiog nepabūti su draugais švenčiant vieną taip retai nutinkančių vyno švenčių? Kiek mes jų turime per metus? Pavasarį – Vyno dienos, rudeniop – Šampano ir putojančio vyno dienos. Na, dar iš bėdos galime pridėti sausio 22-ąją – šv. Vincento iš Saragosos, vyno globėjo, vardadienį. Ir jau visai iš bėdos – gegužės pirmąją, kaip viso pasaulio proletarų, taigi ir vyno rinkikų, spaudėjų ir kitų darbininkų, solidarumo šventę. Juoba kad jos ir spalva raudona.
Tačiau tai viskas. Visos kitos kalendoriaus dienos paženklintos kovos su Alzheimeriu, tarptautinio knygų skaitymo, solidarumo su Amazonės miškais ir kitokių reikšmingų dalykų, tačiau vynui skirtų datų labai mažai. Netgi senovės Romos bakchanalijos – ir tos užmirštos ir greičiausiai nebesugrąžinamos.
Todėl, broli ir sese, „carpe diem“, kaip sako išminčiai, naudokis šia diena, džiaukis ja. Net jei ši diena yra viso labo sena Liono barų tradicija, protu nesuvokiamu būdu nusiritusi per visą pasaulį. Aišku, galima drąsiai sakyti, jog ši tradicija remiasi dar senesniais ir visiškai logiškais sumetimais. Čia mes esame įpratę, kad vyno, ir netgi gero, galima įsigyti kiaurus metus. Prieš daugelį amžių mūsų protėviai visiškai nesidžiaugė tokia prabanga. Į orą praleidžiančias statines supilstytas vynas greitai tapdavo dvokiančiu actu, todėl kaimiečiai taip džiaugdavosi jaunu vynu – vieninteliu, kurio skoniu galėdavo pasimėgauti nesukdami skruostų ir nebandydami jo pagerinti medumi ir prieskoniais.
Ir dabar, kai Amerikoje šis vynas kone oficialiai pristatomas kaip Padėkos dienos vynas, kai Ispanijoje irgi laukiama „Vino nuevo“, o Prancūzijos Gajako apeliacijoje šalia Tulūzos jaunasis „Vin primeur“ ant stalų keliauja irgi trečiąjį lapkričio ketvirtadienį, apima trečiasis jausmas.
Vis dėlto kas yra mūsų taurėse? Ar tai tik tam tikras cheminių junginių mišinys, kuriam vienos molekulės suteikia kvapą, kitos – spalvą, o trečios – skonį? Ir tarp kurių kiekvienas ras sau patinkantį, nes tokia yra neįsivaizduojama vynuogių įvairovė? Ir kurį išsirinkti ir atskirti greičiausiai gali tik aklo ragavimo būdu?
Ar vis dėlto tai daug daugiau? Ir legenda, pasislėpusi už kiekvieno butelio, ir akimirka, kai paragavai skonio atmintyje įstrigusio vyno, ir žmonės, su kuriais susirūpinęs vartai kamštį, ir maistas, kurio darna su gėrimu mėgaujiesi dar nepasitiesęs servetėlės?
Kaip atskirti, kur baigiasi mūsų pojūčiai ir prasideda audringa smegenų veikla, kuri dažnai neturi nieko bendra nei su rūgštumu, nei su saldumu? O gal geriau tiesiog nesistengti nieko atskirti, susitaikyti su tuo, kad visuomet buvome ne tik grynojo pojūčio, bet ir susikurto įspūdžio tarnai, ir tiesiog mėgautis akimirka, pernelyg nekvaršinant sau galvos, kur jos žavesys.
