Nesu nei etatinis komentatorius, nei komentatorius mėgėjas ir, tiesą pasakius, nesu apskritai mėgėjas rašinėti komentarus, bet pamatęs straipsnio pavadinimą, tiesiog akimis sustojau kaip įbestas, o skaitydamas straipsnį jutau, kaip vis daugiau ir daugiau vėpsta mano žandikaulis. Kodėl?
Visų pirma todėl, kad buvo paminėtas gerai žinomo virtuvės vadovo vardas. Visgi labiausiai straipsnio pavadinime prikaustė kokteilio ir virtuvės vadovo sąvokų bendrystė. Mums įprasta, kai sakinyje prie žodžio patiekalas kažkur šalia perskaitome virtuvės vadovo sąvoką, skaitydami apie kokteilį – barmeno, arba plytos ir statybininko žodžių derinius. Šio straipsnio pavadinime iš karto užuodžiau intrigą.
Tiesa sakant, dar nebaigęs skaityti straipsnio jau ėmiau domėtis straipsnio autoriumi. Iš pradžių kilo klausimas, koks žmogus gali tai rašyti, paskui kodėl jis tai rašo ir t.t. Labai nustebau išvydęs Aido Puklevičiaus vardą ir pavardę. Juk šis žmogus visada ekrane šmėžuodavo ten, kur reikėdavo daugiau nei vidutinio intelekto. Na, pavyzdžiui, laidoje „Kas? Kur? Kada?“
Iš kitos pusės, tai buvęs žymaus erotinio žurnalo redaktorius, tad lyg ir nieko rimta nežadantis reikalas. Apskritai p. Aidas atrodo kaip žmogus bandantis žinoti ir mokėti viską. Ar tai pliusas, drįstu abejoti. Šiais laikais sąvoka „visų galų meistras“ išnykus. Manau, kad būtent tai jam ir pakišo koją šįkart.
Pagalvojau, į kokią velniavą papuolė, mano manymu, įdomus ir tvirtai žinantis, ką darąs ir kas esąs, virtuvės vadovas Liutauras. Apskirtai šis straipsnis man priminė šiandienės Lietuvos aukščiausio lygio futbolo bėdas. Kažkuo panašios bėdos kamuoja ir mūsų Lietuvos barmenų pasaulį arba tiesiog Lietuvos barų industrijos pasaulį. „Gero“ barmeno Lietuvoje reikia paieškoti su žiburiu. Tai žino visi, išskyrus turbūt pačius barmenus.
Kas aš per vienas, kad leidžiu sau kritikuoti straipsnio autorių? Barmenas, kuris myli, gerbia ir didžiuojasi savo profesija. Žmogus, kuris nebijo kritikuoti šiokį tokį svorį turintį publicistą. Iš tikrųjų juk gyvename demokratijoje, tad visi galime sakyti ir rašyti ką norime.
Aš tik pasigendu straipsnio autoriaus atsakomybės. Kam rašyti apie tai, ko neišmanai? Jei tai būtų straipsnis apie autoriaus jaunystės šėliojimus – gerai, jei tai straipsnis apie skanius pietus – puiku. Bet čia, kaip suprantu, straipsnis – reklama virtuvės šefui Liutaurui ir jo „Gastronomikai“. Kurių galų čia reikėjo kišti savo nuomonę apie kokteilį? Ypač apie tą, kurio pagrindas džinas, gėrimas kurio, kaip sako autorius, jis nemėgo nuo pat 1991 m. Arba kam rašyti apie kokteilius, jei tiesiog nesi nuolatinis jų ragautojas ar mėgėjas?
Norisi paklausti, kas kaltas, kad tą neva tai nuvertintą kokteilį jums, straipsnio autoriau, prikėlė Liutauras? Jei jis ir buvo „prikeltas“ Lietuvoje, tai prieš eilę metų, o konkrečiau – prieš kokius 3 metus tikrame kokteilių bare „ONE TWO“. Ką reiškia „tikrame“? Na, čia pas mus kaip ir su restoranais – nuo „McDonald's“ iki visų picerijų – juk jie save vadina restoranais! Taip pat Lietuvoje ir su kokteilių barais. Dauguma jų save taip vadina, bet kiek jų tokių realiai yra? Keletas?
Nenustebčiau, jog perskaitęs šį straipsnį vėl purtysit galvą, tarsi tas pats personažas „Tomas Netikėlis“ iš jūsų straipsnio.
Šiek tiek konkrečiau apie jūsų straipsnį. Rašysiu papunkčiui, kad būtų, švelniai tariant, aiškus jūsų nesusipratimų kiekis.
1. Jūs paminėjote, jog 1991-ųjų Naujųjų naktį jūs su draugais nusipirkote džino ir „Campari“ ir nė nenutuokėte, kaip juos gerti ar su kuo maišyti, bet akivaizdu, kad ir šiandien dar nelabai tai žinote.
Beje, šiandien netgi rekomenduojama mėgautis džinu be jokių priedų. Kodėl? Nes tinkamos gaminimo technologijos šiandien leidžia pagaminti daugybę aukštos kokybės ir labai įdomių džino rūšių, kur šalia pagrindinės kadagio skonio natos mes galime pajusti begalę kitų: agurko, šeivamedžio, greipfruto, šafrano, levandų... Mėgautis grynu džinu – tai nebūtinai reiškia gerti „stikliukais“. Šiandien džinas turbūt yra madingiausias stiprusis alkoholis kokteiliuose.
2. „Campari“ gėrimu mėgaujamasi dažniausiai daug paprasčiau, tiesiog jis maišomas su sodos vandeniu ir, jei norite, ledukais. Tik ne ledais, kaip jūs turbūt per klaidą parašėte. „Campari“ yra toks populiarus ir žinomas gėrimas pasaulyje, kad šiandien rekomenduoti jį maišyti su apelsinų sultimis tiesiog nusikaltimas.
3. Jei jau kalbame apie džiną ir „Campari“, visų pirma turėtume paminėti kokteilį „Negroni“. Kokteilis sukurtas 1919 m. Jis barų industrijos pasaulyje iki šiol laikomas aperityvų karaliumi. Maišomas su geros kokybės džinu, „Campari“ ir itališku vermutu. Teisingai sumaišytas jis gali pavergti ir stipriai bei karčiai nemėgstančius ragautojus.
4. Kalbant apie aperityvą – tai alkoholis, sužadinantis apetitą. Kaip supratau, šefas Liutauras ne vietoje aperityvo, o būtent kaip aperityvą pateikė jums džino su toniku kokteilį.
5. Kas dėl chinino, tai jis ne tas žodis kaip karstelėjęs. Būtent jis bei maliarija ir tapo pagrindine priežastimi gimti tonikui. Tais laikais tonikas šiek tiek prislopindavo šlykštų ir nepakenčiamai kartų chinino skonį. Dėl šios priežasties mes šiandien ir turime toniką – jis atsirado tam, kad chinino vartojimas nuo maliarijos nebūtų toks šlykštus. Šiandieniniame tonike chinino tik pėdsakėliai, lyginant su tuo, koks jis gimė XVII amžiuje.
6. Paminėjote agurkų ir rozmarinų derinį „gin&tonic“ kokteilyje. Puiku! Tik p. Puklevičiau, džino ir agurko derinys atsirado gerokai ankščiau, ir net ne 1999 m., kai buvo pristatytas puikus džinas „Hendrick‘s“, pagardintas agurkais, beje, puikiai žinomas ir Lietuvoje.
Šiandien pasaulyje aukštos klasės baruose yra priimta derinti papuošimą su kokteilio ingredientais. Taip mes išryškiname kokteilio ingredientų, šiuo atveju džino, stipriąsias savybes. Deja, Lietuvoje šito dar nežino ir dažnas barmenas, ką jau kalbėti apie virtuvės šefus ar kitus specialistus. Taip jau yra, kad visos alkoholio vartojimo mados pas mus atkeliauja iš svečių šalių, ypatingai tai ryšku kokteilių pasaulyje. Iš vienos pusės tai yra gerai, iš kitos pusės – ne. Dažnai perimant kažkokį madingą kokteilį ar ingredientų derinį adaptuojame jį savaip, neretai neįsigilindami į detales, kurios lemia visai kitokį rezultatą nei galima buvo tikėtis iš originalo. Na, pavyzdžiui, vietoje vyšnių likerio „Cherry Heering“ naudojame lietuvišką „Žagarę“ arba į džiną su toniku pilame citrusais prisotintą džiną ir dedame agurką.
7. Na, nelabai suprantama iš jūsų straipsnio iš kur atsirado braškių ir pipirų derinys, bet galima nutuokti, kad Liutauras jums greičiausiai patiekė putojančio vyno kokteilį. Ir tai tikrai ne naujiena, bare tai seniai žinomas derinys, ką jau kalbėti apie virtuvę. Juk, tiesą pasakius, visos ingredientų derinimo mados visų pirma gimsta virtuvėje ir tik po to pasirodo baruose.
8. Štai dėl „Bellini“ kokteilio tai jūs jau gerokai prašovėte pro šalį. Kokteilis tikrai paprastas, bet reikalaujantis daugiau žinių nei tik paskaitymo Wikipedijoje ar kokiame lietuviškame straipsnyje. Visų pirma, originaliajam „Bellini“ reikalingas taip vadinamas „baltasis“ persikas. Persikų rūšių yra begalė, visgi viduje jie yra tik 2 spalvų, balti arba beveik balti ir gelsvi ar visai geltoni. Pirmieji pasižymi saldumu, antrieji, sakykime, daugiau išreikštu persiko skoniu. Kokteilio originalusis receptas nereikalauja cukraus, tad jo trūkumas kompensuojamas saldesne persiko rūšimi.
P.Aidai, tikrai įdomu, iš kur jūs ištraukėte „rausvajį“ persiką? Dėl cukraus trūkumo originalusis receptas reikalauja (sau) tikro itališko putojančio vyno „Prosecco“, kuris savyje turi daug daugiau natūralaus cukraus nei bet koks „Brut“ šampanas ar putojantis vynas. Beje, šis kokteilis juk gimė romantiškoje Venecijoje, pasaulyje plačiai žinomame bare Harry's, kuriame „gimė“ ir kultinis „Carpacio“ patiekalas.
9. Vėl neapsiėjome nepaminėję „Mojito“ kokteilio, ir visai nenuostabu, juk Lietuvoje mes žinome tik vieną kokteilį – „Mojito“, arba dar braškinį „Mojito“. O jei negeriame alkoholio? Tada žinome nealkoholinį kokteilį, bet būtinai „Mojito“. Na, jei nenorime „Mojito“, tai būtinai kažką panašaus į „Mojito“. O jeigu niekas negali padaryti „Mojito“, tada statistinis lietuvis gers brendį su kola. Ir šitą situaciją labai gerai atspindi p. Aido žodžiai: „Kokteilis tarsi „Mojito“ buvo kaip ir mochitas, bet ne mochitas.“ Akivaizdu, kad straipsnio autorius, švelniai tariant, nėra kokteilių mėgėjas, nors gal ir yra paragavęs vieną kitą kitokį kokteilį nei čia paminėtieji.
10. Nedrįstu ginčytis dėl autoriaus išprusimo tauriojo arba tiesiog gryno alkoholio srityje, nes nesu šampano žinovas (kaip supratau autorius yra jo mėgėjas) ir dar baltai jam pavydžiu, nes nesu ragavęs to visai neseniai buvusio brangiausio pasaulio romo (Legacy by Angostura), kurio pasaulyje buvo pagaminta tik 20 butelių. Šioje vietoje galiu tik žemai nulenkti savo jau truputį žilstelėjusią galvą. Visgi siūlau neklaidinti skaitytojo, nes „Angostura aromatic Bitters“ kurį jums įlašino į kokteilį (jis įprastai į gėrimus lašinimas, nes yra labai koncentruotas ir jau keletas lašelių keičia gėrimo skonį) ir „Angostura“ romas nėra giminaičiai, nors šiandiena ir gaminami toje pačioje gamykloje.
11. Pasikartosiu – jei „gin&tonic“ kokteilis kada nors ir buvo kur nors nuvertintas, tai nebent Lietuvoje. Ir tikrai žinau, kodėl, nes lietuviui (kaip ir man kažkada) Vilniaus džinas irgi džinas. Ir tonikas dažniausiai asocijuojasi su „schweppes“ logotipu. Beje, ir šiandien didžiąja dalimi barmenai, „padedami“ barų savininkų, dažniausiai pilsto pigų džiną ir neieško alternatyvos „schweppes“ tonikui. Štai kur buvo, o tiksliau dar ir yra „gin&tonic“ nuvertinimo paslaptis Lietuvoje. Jūs tik įsivaizduokite, į kokteilį supilami pigiausi produktai, pridedama krūva ledukų, kaip Lietuvoje įprasta, įdedama citrina, o kartais ir ne, ir viskas pateikiama „granionam stakane“... fui!
Papasakosiu ir aš vieną istoriją, kuri galbūt padės dar labiau reabilituoti supratimą apie „gin&tonic“ kokteilį. Aš niekada neužmiršiu savo pirmo susidūrimo su pasaulyje neabejotinai dažnai geriausiu laikomu džinu „Tanqueray No. Ten“.
Turbūt geriausiai tą įspūdį apibūdintų ši istorija: Į barą, kuriame dirbau, atėjo mano geras bičiulis ir paprašė padaryti kažką ypatinga. Aš pasiūliau pradėti nuo įspūdingo kokteilio „gin&tonic“ kurį aš ketinau gaminti su „Tanqueray no.10“ džinu ir „Fentimans“ toniku. Jis pasižiūrėjo i mane kaip i durnių! Tikrai! Bet aš nepasidaviau, ir jis sutiko paragauti. Ten buvo tik džinas ( 47,3%), vos vos toniko, nespausta laimo skiltelė ir keletas ledukų. Po kelių minučių priėjau prie jo ir paklausiau kaip patiko. Jis sėdėjo apkabinęs krikštolinę kokteilio taurę, nuleidęs galvą, kilstelėjo ją nedrąsiai ir tarė: „žinai, aš dabar supratau, kad niekada gyvenime negėriau džino (o jis tikrai yra jo ragavęs) ir tuo labiau „gin&tonic“ kokteilio!. Jau eilę metų tas pats kokteilis mano draugui yra vienas geidžiamiausių.
Tikiuosi, kad dabar pasidarė žymiai aiškiau, kodėl taip sureagavau į straipsnį, o tiksliau į šią p. Aido „chaltūrą“ ir viliuosi, kad kiekvienas dirbsime savo darbus. O jei norėsis kažką padoraus parašyti, prieš tai bent pasidomėsime straipsnio tema ar bent jau padiskutuosime apie tai su srities profesionalais.
Man labai gaila, kad šiame straipsnyje paminėtas virtuvės šefas Liutauras. Ne dėl to, kad jis prie valgio derina alkoholį, bet dėl to, kaip neprofesionaliai straipsnio autorius viską pateikė. Kartais pabendraujame su Liutauru, ir aš žinau, kad jis nėra abejingas kokteiliams, tad tikrai vieną dieną aplankysiu jo „Gastronimiką“ ir tikiuosi pasimėgauti ne tik maistu, bet ir laiko patikrintais kokteiliais su šefo pridėtu cinkeliu.
Linkiu Liutaurui savo „Gastronomikoje“ ir toliau eksperimentuoti su kokteiliais ir noriu tikėti, kad jie bus vykę. Tikrai paspausiu jam ranką vien dėl jo ištartų žodžių: „Tegul nepripranta prie vieno, reikia viską išmėginti“.
Ponui Aidui palinkėsiu profesionalumo savo veikloje, kad ir kokia ji būtų. Visgi man pavydu jam tos vakarienės „Gastronomikoje“, turbūt dėl to čia ir rašau:) Ir jeigu nenorėdamas įžeidžiau, tai tikrai atsiprašau. Tiesiog labai myliu savo profesiją ir čia netoleruoju neišmanymo.
