Savaime suprantama, kiekvieno mūsų gomurys unikalus, todėl tai, kas patinka vienam, gali visiškai nepatikti kitam. Sakykime, man ne kartą teko baisiausiais būdais sukčiauti troškinyje maskuojant salierus, nes yra tokių valgytojų, kuriems šios daržovės panašios į šermukšnį velniui.
Taigi nuo subjektyvių vertinimų pabėgti sunku, tačiau žmonėms būdinga ieškoti kokių nors atskaitos taškų, kurie leistų besti į vieną produktą ir pasakyti, jog anas visuotiniu sutarimu vertas dėmesio, pagarbos, o gal ir meilės.
Dėl restoranų viskas paprasčiau, jiems yra „Michelin“ gidas, jiems yra geriausių pasaulio restoranų šimtuko rinkimai, „Zagat“ katalogas ir galybė kitų. Dėl vyno irgi tarsi viskas aišku, keli įtakingi žurnalai reitinguoja butelius, o gamintojai griežia dantimis negavę išsvajotųjų Roberto Parkerio ar Jancis Robinson įvertinimų.
Tačiau yra ir dar vienas būdas atkreipti dėmesį į maisto gaminį ir pripažinti jį ypatingu. Ir čia kalbame apie saugomas geografines nuorodas.
Rokforas negaminamas Kinijoje
Paskata atsirasti joms buvo be galo paprasta. Įsivaizduokite, kad esate koks nors prancūzų valstietis, kurio jau devynios kartos gyvena Rokfore prie Sulzono ir kurio pirmasis proproprosenelis kažkada valgė sau per pietų pertraukėlę duoną su sūriu, pamatė gražią mergiotę, nusivijo ją, o kai grįžo po mėnesio visas suvargęs nuo meilės, staiga atrado, kad bakterija Penicillium rocqueforti iš sūrio padarė visai kitokį sūrį.
Taigi saugodamas šią legendą melžiate tik Lakono, Manešo ir Baskų-Bearno veislės avis, gaminate tą sūrį, velkate 3 kilogramų dydžio galvas į olas, kur laukiate pasirodant geradario pelėsio, galų gale pagaminate šedevrą, ir viskas vien tam, kad atėjęs į vietinę parduotuvę rastumėte kur nors Kinijos fabrike surinktą pieno gaminį, kuris irgi pavadintas rokforu.
Žinoma, tokio akibrokšto niekas negali nuleisti nemačiomis. Taip ir atsirado saugomos geografinės nuorodos, kad tiek gamintojas, tiek vartotojas būtų apsaugotas nuo nedorėlių, panūdusių pasišildyti rankas virš svetimo triūso laužo.
Pirmauja italai ir prancūzai
Tokių nuorodų yra trijų rūšių. Pirmąją, kuriai iliustruoti pasitelkėme rokforą, jau matėme. Tai saugoma kilmės vietos nuoroda, kai nuo pasikėsinimo ginamas ne šiaip koks nors prancūziškas pelėsinis sūris, o pagamintas konkrečioje vietoje pagal konkrečią tradicinę technologiją. Ir kurį valgydamas gali neabejoti, kad gausi to, ko tikėjaisi vartydamas etiketę.
Antroji pakopa – tiesiog saugoma geografinė nuoroda. Čia jau nebus konkretaus kaimo ar regiono vietovardžio, o tik geografinis vietovės pavadinimas. Ir tikėtis, jog viskas – ir avys su ožkomis dūko melžiamos, ir pienas raugintas, ir sūris brandintas – vyko tik ten, neverta, nes šiai nuorodai užtenka vien to, kad bent viena gamybos stadijų vyktų nurodytoje vietovėje. Gali būti, kad tik avys ten augo ir klestėjo. O gal tik sūris buvo brandinamas.
Ir pagaliau paskutinė nuoroda – garantuotas tradicinis gaminys. Čia jau tiesiog užtenka pasakyti, kad tai mocarela. Kokia ji – tradicinė, iš buivolių pieno „Mozzarella di Buffalla“ ar tiesiog mocarela, kuri pagaminta naudojant klasikinę technologiją kad ir čia, Lietuvoje. Tai įstatymo saugotojui jau neberūpi, nes šiuo atveju vartotojui užtenka ir tokios informacijos.
Ar verta dar minėti, kad daugiausia tokių saugomų geografinių nuorodų yra priregistravę italai su prancūzais? Tiek daug, kad pradėjus skaičiuoti rankos nusvyra, o smegeninė nebesugeba sutalpinti visų saugomų produktų pavadinimų. Ir tada kyla azartiškas patriotiškas nusiteikimas. O kiekgi mes turime saugomo? Tokio, ko joks užsienietis nesugebėjo padirbinti? O jeigu padirbintų, mes jį persekiotume visu gastronominiu įstatymo griežtumu?
Koks lietuviškų produktų sąrašas?
Sąrašas, ponios ir ponai, gana trumpas. Toks trumpas, kad užteks abiejų rankų pirštų. Ir dar liks atsargai. Mūsiškiame sąraše yra Daujėnų duona (dabar suprantu, kodėl tiek laiko mane tėvai droždavo, ko aš neperkąs vien Daujėnų duonos, nors dabar, atrodo, jie persimetė prie kitokios), žemaitiškas kastinys, lietuviškas varškės sūris, Seinų ir Lazdijų krašto midus ir skilandis.
Čia iškart norisi pulti sąrašo pildyti ir sakyti, o kodėl neįtraukti lietuviško varškės sūrio su kmynais? Arba kepto su česnakais? O kuo „kindziukas“ prastesnis už skilandį? O kodėl Biržų ir Kupiškio medus nusileidžia dzūkiškam?
Šios minties paragintas nutariau kapstytis toliau. Ir atkasiau, kad ir sūris „Liliputas“ nuo šių metų irgi jau saugomas tomis pačiomis geografinėmis nuorodomis. Ir Stakliškių midus. Ir netgi originali lietuviška degtinė, kurią gamina „Stumbras“ Ji ES direktyvoje aiškiai atskirta nuo švediškos arba lenkiškos.
Taigi sąraše jau visi aštuoni pavadinimai. Tarsi ir nedaug, jeigu lygintume su Prancūzija ar Italija, bet ir visai nemažai, jeigu reikėtų užsienietį pamaitinti tuo, kas būdinga tik mums, ir būdinga taip, kad tai pripažįsta pasaulis.
