Tačiau su šiuo gėrimu niekuomet intymiai nedraugavau. Negana to, vienas nelaimingas jaunystės įvykis suformavo netgi gana neigiamą nuostatą prieš kadagių naudojimą gastronomijoje. Tai buvo dar gūdžiais 1991 metais, kai Maskvos ekonominė blokada buvo išjungusį šiltą vandenį, o butus šildydavomės atidarę elektrinės viryklės orkaitę. Iš vienos pirmųjų komandiruočių likus keliems tuomet dar egzotiškiems doleriams, užuot juos investavęs į šiltą pledą ar bent jau radiatorių, panūdau su draugais buržujiškai atšvęsti Naujuosius metus.
Ilgai spaudėme nosis prie tuometės valiutinės parduotuvės „Vilbara“ vitrinų, krutindami lūpas skaičiavom mintyse, kol suskaičiavom, kad už tuos dolerius mums išeis litras rožinio Anžu vyno (Kodėl jis? Gal todėl, kad „Trijuose muškietininkuose“ sušmėžuoja jo pavadinimas) ir po butelį džino bei „Campari“. Kodėl pastarieji? Taigi kad daugiau net pavadinimų nežinojom.
Tą Naujųjų naktį paaiškėjo, kad mes nežinojom ir dar šio to. Džiną ragavom gryną, be ledo ir, tiesą sakant, gailėjomės vargšų vakariečių, kad jie priversti nuodytis tokiu skystu arseniku. Mes neišmanėm ir to, kad „Campari“ irgi reikia maišyti su apelsinų sultimis bei ledais, todėl, įveikę pirmą kartų gurkšnį, puolėm plauti burnų alumi ir kitokiais daugiau ar mažiau suprantamais skysčiais.
Vėliau, žinoma, aš paskaičiau apie toniką, kaip jis buvo profilaktiškai geriamas nuo maliarijos, tačiau tas faktas, jog jame yra išganingojo chinino, manęs nenudžiugino, nes jo skonis toks pat karstelėjęs. O istorinės žinios apie tai, kad XVII a. Anglijoje pigus džinas buvo tapęs tokia epidemija, kad Parlamentas turėjo dėl jos keisti įstatymus, dar labiau malšino entuziazmą kada nors bare užsisakyti būtent šio gėrimo.
Tačiau nutiko taip, kad viename gimtadienyje prie manęs priskreto Liutauras Čeprackas ir visas ausis išūžė legendomis apie tai, kad jo „Gastronomikoje“ nuo šiol vietoj aperityvų maišomas džinas su toniku.
Kaip žmogus, šventai įsitikinęs, jog geriausias aperityvas – sodrus ir energingas šampanas (kaip kad geriausias dižestyvas – senas ir subtilus šampanas), purčiau galvą tarsi Tomas Netikėlis ir atsisakiau tikėti. Kol jis man nemetė iššūkio viskuo įsitikinti pačiam.
Kadangi nesu tas, kuris bijo pavojų, o ypač tokių, kuriuos galima tiesiog išpilti į kriauklę, iššūkį priėmiau. Ir vieną ketvirtadienio vakarą atsiradau „Gastronomikoje“, kur atsisėdau prie staliuko pats vienas, suprask, nenoriu, kad kas nors blaškytų mano kulinarinį dėmesį. Tiesą sakant, tą vakarą tiesiog neradau kompanijos, užtat ją man apsiėmė palaikyti pats restorano vadovas. Kiek rasdavo laiko nuo personalo vaikymo, bendravimo su klientais ir svarbiausių štrichų dėliojimo virtuvėje.
Pradėsim nuo to, kad savo aperityvams Liutauras naudoja ne tik „Tanqueray Dry London Gin“, bet ir „Tanqueray Malacca“, kuriame šalia tradicinių kadagių, kalendrų ir saldymedžių yra stipresnis vaisių, ypač greipfrutų, skonis. O maišo jį su „Fentiman’s Tonic Water“, kuriame citrinžolių prieskonio kone tiek pat kiek ir chinino. Na, bet tokiam pasirinkimui didelės fantazijos nereikia, imi tai, kas gerai, ir viskas.
Fantazija prasideda tada, kai iš visiškai tradicinio recepto atsiranda tai, kas anksčiau atrodė visai nesusiję su džinu ir toniku. Sakykim, agurkų ir rozmarinų skonio derinys. Jį ragavau būgštaudamas, mat rozmarinai yra tokio nesugyvenamo charakterio, kad sugeba visiškai užgožti bet kokį kitokį skonį. Ir ką? Ir nieko – sugyveno net ir su agurkų gaiva.
Braškių ir juodųjų pipirų derinys iškart nunešė link analogijos su kokteiliu „Bellini“. Tas, kaip žinome, maišomas iš rausvųjų persikų tyrės ir šampano, tačiau baisiai primena šį Liutauro eksperimentą. Gal skaisčia spalva ir švelnumu iškart apeliuodamas į moterų skonį?
Kokteilis „Tarsi „Mojito“ buvo kaip ir mochitas, bet ne mochitas. Mėtos, žaliosios citrinos, tačiau sausesnis ir ne toks saldus. Labai derėjo į džiną „Malacca“ įlietas drovus trauktinės „Angostura“ šlakelis, tos pačios „Angostura“, kurios ypatingo jubiliejinio romo yra pagaminta tik 20 butelių visam pasauliui ir kurio pipetę dar dabar saugau kažkur stalčiuje, o vartoju ne vidun, o barzdai pakvepinti ypač svarbiomis progomis.
Mažiausiai nustebino klasikinis ispaniškas džinas su toniku ir citrusinis. Na, nebent tiek, kad pastarajame kažkaip sugebėjo ir kartu išbūti nesusimaišydami, ir pintis į darnų sambūvį citrinų, apelsinų ir greipfrutų skoniai.
Ar nuteikia pozityviai būsimos vakarienės atžvilgiu? Dar ir kaip. Ar tinka prie maisto? Jokiu būdu. Bet tai ir nėra jų funkcija. Liutauras įsitikinęs, kad džinas su toniku ilgą laiką buvo nepelnytai nuvertintas kaip nuobodus aukštuose stikluose ilgą vakarą siurbčiojamas gėrimas, kurį užsako fantazijos neturintys klubų lankytojai.
Jis nusiteikęs šį „Gastronomikos“ sezoną iki birželio išbandyti bent 15 naujų kokteilių ir su tipišku sau juoduoju humoru pareiškė, kad populiariausius iškart brauks iš valgiaraščio – „tegul nepripranta prie vieno, reikia viską išmėginti“.
Po to, aišku, buvo vakarienė. Dabartinį rudens valgiaraštį dar visą mėnesį galima išbandyti ketvirtadienio ir penktadienio vakarais. Mane labiausiai iš liežuvio išvertė užkandis – kepti baravykai su kiaušinio tryniu ir obuolių emulsija. Ir troškintas aštuonkojis su saldžiųjų bulvių tyre, paskaninta kiaulės odos traškučiais. Nors, ką ten sakyti, ir brandinta ėriena su valgomųjų svogūnėlių marmeladu, voveraitėmis ir morkų suflė buvo gerai. Ir ta žuvis, sugauta kažkur prie Panamos.
