Savo prigimtimi tai – parazitiniai, medžių syvais mintantys grybai. Taigi, kuo jie per amžius vilioja ir svaigina įvairių pasaulio šalių žmones?
Jų skonis ir kvapas – išskirtinis, sunkiai apibūdinamas. Baltųjų trumų aromatas kai kuriems šiek tiek primena garstyčių ir ilgai brandinto sūrio kvapą. Taip pat teigiama, kad tikrieji juodieji Perigoro trumai turi labai stiprų skonį, muskuso ir laurų lapų kvapą. Kai kurie žmonės tvirtina jaučiantys patrauklų medaus, šiaudų ir žemės kvapų mišinį. Kiti kalba apie rytinės miško drėgmės kvapą su lengvu alkoholio atspalviu.
Jaunų trumų skonį kai kas sieja su lengvai salstelėjusiu riešutų ar šokolado prieskoniu. Beveik visi, kurie ragavo trumų, teigia pajutę prieskonį, kuris primena vandens augalus. Sakoma, kad baltieji trumai skleidžia tokį stiprų aromatą, kad kai kurie kvapams jautresni žmonės net nualpsta.
Trumai laikomi išskirtiniais afrodiziakais. Gastronomija itin domėjęsis rašytojas Alexandre’as Dumas apie trumų afrodiziakines savybes rašė: „Tam tikromis daugeliui žinomomis aplinkybėmis jie gali moterį padaryti švelnesnę, o vyrą – karštesnį.“
Taip pat sakoma, kad trumai gurmaną stumte įstumia į meilės nuotykių sūkurį.
Trumai buvo Napoleono, Giacomo Casanovos, George’o Byrono, madam de Pompadour valgiaraščio būtinybė.
Naujausiais mokslo tyrimais nustatyta, kad trumai išskiria feromonus. Šios aromatinės medžiagos veikia smegenų dalis, atsakingas už emocionalumą ir jausmingumą. Dalį trumų kvapo sudaro fermentinį muskusinį aromatą jiems suteikiantis androstenonas – vyriškas feromonas.
Vienoje legendų tvirtinama, kad Prancūzijos karaliaus Liudviko XV žmona jam padovanojo dešimt vaikų todėl, kad gausiai vartojo patiekalus su trumais.
Jie traukia visus gyvius, o kai kuriuos tiesiog veda iš proto. Kokie motyvai ar aplinkybės suteikė trumams tokį pribloškiamą kvapą ir skonį?
Neužmirškime, kad tai po žeme augantys grybai. Tačiau ir čia jie turi natūralią gamtos užduotį – daugintis.
Štai kodėl jiems reikalingas toks daugybę gyvių traukiantis aromatas.
Ir ne tik jis: šie grybai dar ir valgomi – būtent tai garantuoja naujas teritorijas jų sporoms, be to, dar kartu su trąšomis. Kitaip sakant, trumų kvapas ir skonis – jų prisitaikymo rezultatas. Tokiu būdu šie grybai laimi sau ateitį ir, be to, užtikrina gyvybingumą daugeliui gyvūnų.
Trumus mėgsta visi: vabzdžiai, paukščiai, žinduoliai. Ne išimtis ir žmonės. Į trumų paieškas jie pasitelkia šunis, kiaules ir netgi meškas.
Trumai turi tokių pat savybių kaip ir marihuana. Neseniai nustatyta, kad juoduosiuose trumuose randama tos pačios veikliosios medžiagos kaip ir kanapėse. Trumus tyrinėję Italijos mokslininkai šiuose grybuose rado anandamido – cheminių junginių, kurie turi įtakos medžiagų, atsakingų už žmogaus nuotaiką, gamybai smegenyse.
Anandamidas yra smegenų neurotransmitorius. Išvertus iš sanskrito kalbos „anandos“ reiškia „laimę“ ar „palaimą“. Jis veikia tuos pačius ląstelių receptorius kaip ir tetrahidrokanabinolis, nors tokios didelės euforijos ir nesukelia, nes organizmas jį gana greitai pasisavina.
Trumus itin vertino istorijos garsenybės. Kompozitorius Gioachino Rossini itin mėgo Paryžiuje kepamą trumais pagardintą kalakutą.
Romėnų filosofas ir politikas Ciceronas trumus vadino žemės vaikais. Karvedys Napoleonas Bonaparte’as jais pasistiprindavo prieš karo žygius.
Kino režisierius Alfredas Hitchcockas parašė filmo scenarijų apie trumus. Karaliumi Saule vadintam Liudvikui XIV minimaliai apdoroti trumai buvo patiekiami su gyvomis gėlėmis.
Tiesa, garsus rašytojas Vladimiras Nabokovas, pasaulinio bestselerio „Lolita“ autorius, yra rašęs, kad mums, gyvenantiems dirbtinių aromatų apsuptyje, sunku įsivaizduoti trumų aromato šlovę.
Trumų pėdsakai lydi visą žmonijos istoriją. Istorijos šaltiniai leidžia manyti, kad vertingas trumų savybes pastebėjo dar šumerai. Jų gydomosiomis savybėmis tikėjo senovės graikai ir romėnai. Viduramžių alchemikai ir magai naudojosi magiškomis trumų galiomis.
„Parašyti trumų istoriją reikštų bandymą parašyti pasaulinės civilizacijos istoriją“, – tvirtino rašytojas A.Dumas.
Jie brangesni už auksą. Iš tiesų jų kaina gali išmušti iš vėžių. Tačiau aistra trumams iš esmės primena aukso karštligę. Pasaulyje sunkiai rastume brangesnį delikatesą nei šie po žeme tūnantys grybai.
Elitiniai Italijos restoranai trumams kas savaitę išleidžia apie dešimtis tūkstančių eurų. 750 g sveriantis baltasis trumas aukcione Italijoje parduotas už 100 000 eurų. 1 kg baltųjų trumų kainuoja iki 9 tūkst. eurų, Japonijoje – pusantro karto brangiau.
Trumų paklausa pasaulyje nemažėja. Vienas gramas kvapiausių aukščiausios kokybės trumų gali kainuoti kelis kartus brangiau už tą patį aukso kiekį.
Trumai buvo ir tebėra svaiginančios prabangos palydovai bei aukščiausios klasės gastronominės kultūros ženklas.
Trumai naudojami medicinoje. Viduramžiais manyta, jog jie turi mistinių galių. Juos savo burtams naudojo raganos.
Arabai tikėjo, kad trumų sultys gydo akis. Iš tiesų nustatyta, kad šiuose grybuose gausu B, C ir PP grupės vitaminų bei gamtinės kilmės antioksidantų. Dėl to medikai juos vertina kaip gerą produktą vaikams, jaunuoliams, nėščiosioms ar žindančioms moterims.
Kai kurių medikų tvirtinimu, trumai gelbėja sergant podagra, taip pat esant vėmimo priepuoliams, viduriavimui ar nusilpus organizmui. Nors nė vienu atveju gydomasis trumų poveikis nėra įrodytas, duomenų apie šių grybų žalą tikrai nerasime.
Kosmetikos priemones su trumais kuriantys gamintojai pabrėžia odą atjauninančią šių grybų galią. Ilgalaikis tokių priemonių naudojimas, kaip tvirtinama, padeda sumažinti labiausiai pastebimus odos senėjimo požymius: sustiprina odos elastingumą, naikina pigmentines dėmes ir trukdo joms atsirasti.
Šis trumų poveikis paaiškinamas gausiu juose esančių aminorūgščių, mineralinių druskų, magnio ir baltymų kiekiu.
Jie yra universalus įvairių patiekalų priedas. Su trumais surengta daugybė kulinarinių eksperimentų. Daugelį receptų su jais pamėgo aukštuomenė, jie išgarsėjo.
Patiekalai su trumais gali suteikti išskirtinių malonumų. Be to, šie grybai dera su daugeliu įvairiausių, net ir paprastų, dažnai vartojamų produktų. Dėl intensyvaus kvapo ir skonio trumai – puikus pagrindinių patiekalų priedas. Trumai puikiai tinka prie mėsos, žvėrienos, žuvies ir jūrų gėrybių.
Be trumų neįmanoma pagaminti dar vieno pasaulinio delikateso – žąsų kepenėlių pašteto. Jie naudojami išskirtinio skonio padažams paruošti.
Nors kai kurie kulinarijos žinovai sako, kad trumai netinka prie desertų, dailininkas siurrealistas Salvadoras Dali taip nemanė – jis laikomas trumų ledų autoriumi.
Šie ledai yra didelis vanilinių ledų rutulys su įsmeigtais trumų gabaliukais. Neapdorotus trumus galima valgyti tik sezono metu. Tačiau iš trumų pagamintus produktus – nuolat. Tai užtepėlės, trumų paštetas, trumų sviestas, taip pat ir sultys, kurios tinka padažams, sultiniams ar pagrindiniams patiekalams ruošti.
Trumų sunku aptikti, tačiau slapta jie auga beveik visur. Juodųjų trumų (lot. Tuber melanosporum) tėvynė yra Perigoras – miškingas Prancūzijos regionas. Italijoje – Pjemonto bei Toskanos regionuose randami kvapiausi ir brangiausi pasaulyje baltieji trumai (lot. Tuber magnatum).
Sakoma, kad juodieji trumai iš esmės skirti burnai pamaloninti, o baltieji – nosies receptoriams.
Didžiausias baltasis trumas, sveriantis 2,5 kg, buvo rastas 1954 m. Toskanoje, San Miniato apylinkėse. Jis buvo padovanotas tuomečiam JAV prezidentui Dwightui Eisenhoweriui.
Lietuvoje pasimėgauti trumais galima retai, per specialiai rengiamas vakarienes. Trumų nuo seno randama sąlygiškai šilto, švelnaus klimato Europos šalyse – Ispanijoje, Portugalijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Vokietijos pietuose. Jų ieškoma ir Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje, Šiaurės Afrikoje, Kalifornijoje.
Prancūzijoje XIX a. pradžioje juos pamėginta auginti kultūriniu būdu. Nelabai seniai jie pradėti auginti ir Norvegijos ūkiuose, vėliau – Latvijoje. Jų auginimo eksperimentas atliktas netgi Lietuvoje.
Daugiau - „Baltasis trumas“.
