Plačiai po pasaulį anglų kalba pasklido kasdieniai ir šventiniai Lietuvos žydų receptai bei šiuolaikinės Izraelio virtuvės aromatai.
Kai prieš dvejus metus N.Degutienei kilo mintis parašyti knygą apie žydišką virtuvę, kurią moteris puikiai pažino penkerius metus gyvendama Izraelyje kartu su savo vyru, Lietuvos ambasadoriumi Dariumi Degučiu. Ji daugiau nei pusmetį mėgavosi kūrybiniu procesu ir nė sapnuoti nesapnavo apie didelę sėkmę.
– Neseniai grįžote iš Johanesburgo, kur vyko knygos „Izraelio skoniai. Šventės ir kasdiena“ anglų kalba pristatymo maratonas. Kodėl jūsų knyga buvo išleista būtent Pietų Afrikos Respublikoje (PAR)?
– Lietuviškumo PAR yra daugiau, nei mes galime įsivaizduoti! Ten gyvena apie 100 tūkstančių žydų ir net 90 procentų jų kilę iš Lietuvos.
PAR litvakų tėvai ir seneliai prieš šimtmetį išvažiavo iš Lietuvos, tačiau per visą tą laikotarpį jų vaikai ir anūkai stebuklingai išlaikė savo tradicijas ir visąlaik puoselėjo gražius jausmus Lietuvai.
Anuomet žydiška ir lietuviška virtuvės buvo be galo artimos, o litvakai geriau nei mes išsaugojo autentiškas kulinarines tradicijas.
Tad savo knygoje ne tik sugrąžinau dalelę mūsų bendro kulinarinio paveldo litvakams, bet ir kartu pati atradau labai daug lietuviškumo žydiškoje virtuvėje.
– Kaip PAR litvakai sutiko jūsų knygą?
– Be galo šiltai, su didžiule pagarba ir ilgesiu. Jie nėra girdėję apie kitą nežydų tautybės autorių, rašantį apie žydiškas tradicijas ir atskleidžiantį žydiškos virtuvės subtilybes. Turbūt tai ir buvo esminė priežastis, kodėl tokia garsi leidykla kaip „Penguin“ ėmėsi leisti mano knygą.
Tačiau mane itin džiugino tai, kad knyga domėjosi toli gražu ne vien žydai!
Kelionės metu vos spėjau iš vieno renginio į kitą, dalyvavau radijo laidose, bendravau su dienraščių, portalų žurnalistais. Didžiausi šalies laikraščiai, spausdinami pusės milijono egzempliorių tiražu, aprašė knygos atsiradimo istoriją, citavo patikusių patiekalų receptus.
Pietų Afrikoje bene kiekviena radijo stotis turi specialiai naujoms knygoms skirtas laidas, kuriose pristatomi vis kiti autoriai. Skaitymo malonumo ten toli gražu nenustelbė naujosios technologijos – knygynai pilnutėliai lankytojų.
– Kur ir kaip vyko jūsų knygos pristatymai?
– Johanesburge, Durbane ir Keiptaune leidinys buvo pristatomas ir knygynuose, ir muziejuose, bet dažniausiai – žmonių namuose. Kaskart į susitikimus ateidavo 30–80 skaitytojų ir tokią minią šeimininkai be vargo sutalpindavo savo namuose!
Pietų afrikiečių namai skiriasi nuo mūsiškių – jie milžiniški, su erdviomis menėmis ir daugybe pagalbininkų buityje.
Šeimininkai pasirūpindavo gausiomis vaišėmis, kurios specialiai buvo gaminamos pagal knygoje publikuotus receptus.
Turėjau išskirtinę galimybę savo knygą, kartu ir Lietuvą, pristatyti Tarptautinėje moterų sionisčių bei Jaunųjų prezidentų organizacijose.
– Ar pavyko iš arčiau pamatyti, kaip dirba „Penguin“, daugelio pasaulio autorių svajonių leidykla?
– Žinoma! Praėjusį pusmetį, kol knyga buvo redaguojama, elektroniniais laiškais nuolat bendravau su man priskirta knygos redaktore Cecilia Barfield.
Su ja Keiptaune pagaliau pavyko susipažinti. Apsikabinome tarsi senos pažįstamos, juk per pusmetį intensyvaus bendravimo su žmogumi kaip reikiant susidraugauji!
Visą kelionės laiką man padėjo leidyklos Rinkodaros skyriaus darbuotojai. Su jais bendravome gerus du mėnesius iki mano vizito į Pietų Afriką, kol dėliojome renginių ir interviu grafikus.
Jų rūpestis ir dėmesys autoriui – išskirtinis: kiekviena kelionės detalė kruopščiai suplanuojama, autorius gauna išsamią informaciją apie auditoriją, kuriai kalbės, arba žurnalistus, su kuriais bendraus.
Leidyklos darbuotojai, pavyzdžiui, pasirūpina, kad kiekvieno renginio vietoje – nesvarbu, kur tai vyktų – dirbtų knygyno darbuotojai, nepritrūktų gražiai supakuotų knygų, svečių patogumui veiktų mobilieji kasos aparatai ir kredito kortelių skaitytuvai.
– Kaip „Penguin“ atsirenka, kokias knygas leisti?
– PAR „Penguin“ leidyklos Gyvenimo būdo skyriuje per metus išleidžiama vos 30 knygų, kurių tematika plati: nuo kulinarijos iki rankdarbių, sodininkystės.
Tad kandidatai turi pereiti daugiasluoksnius filtrus – leidybos projektams, kurie planuojami dvejus metus į priekį, turi pritarti ištisos specialistų komisijos.
Dažniausiai autoriai, nusiuntę savo pasiūlymus, atsakymo iš leidyklos sulaukia ne anksčiau kaip po pusmečio. Man teigiamas atsakymas kažkodėl atskriejo per dvi savaites!
Puikiai prisimenu tą dieną – negalėjau patikėti skaitydama elektroninį laišką, kuris atvėrė kelius į pasaulinių knygynų lentynas!
– Ar ketinate šį sėkmingą knygos „Izraelio skoniai“ projektą plėsti ir į kitas šalis?
– Kaip tik šiuo metu mano knyga verčiama į lenkų kalbą ir pavasarį turėtų pasirodyti Lenkijos knygynuose.
– Jūs dažnai kartojate, kad nesate nei profesionali žurnalistė, nei fotografė, nei kulinarė. Tačiau jūsų sukurtu kūriniu žavisi tūkstančiai skaitytojų. Kaip manote, kas kulinarijos knygai ir jos autoriui pelno pripažinimą?
– Tikiu, kad labai svarbu gyvenime puoselėti savo pomėgius ir nuolat mokytis. Juk iki išvykimo į Izraelį aš nei rašiau, nei fotografavau, nei rimčiau domėjausi maisto ruošimu.
Mane visuomet žavėjo izraeliečiai, kur dažnoje šeimoje kuriamos knygos – žydai itin karštai puoselėja savo tradicijas, įprasmina savo giminės likimus, seka ir fiksuoja savo šeimos kulinarinę istoriją.
Mes, lietuviai, taip pat neturėtume kuklintis ir daugiau rašyti apie tai, kas mums patiems įdomu, svarbu ir brangu.
Be to, manau, kad kiekviena knyga – kulinarinė ar kitokio žanro – turi būti ne tik įdomaus turinio, bet ir estetiškai pateikta.
Kulinarinių receptų šiais laikais pilnas internetas. O spausdintoje knygoje, mano manymu, turi būti kur kas daugiau negu vien sausi receptai.
Be to, neabejoju, kad jei darbą darai su didele aistra ir pasitenkinimu, negalvodamas apie uždarbį ar pripažinimą, kūrinys yra užprogramuotas sėkmei.
– Ar pati gaminate pagal savo knygos receptus?
– Be abejo! Visus patiekalus bent porą kartų esu pagaminusi, kai reikėjo tikrinti receptus ir daryti fotografijas rengiant knygą. Nemažai patiekalų iš šios knygos tapo mūsų šeimos „firminiais“ – juos dažnai patys valgome!
