Tačiau šiek tiek pamąsčiau ir tos idėjos atsikračiau. Dėl kelių elementarių priežasčių.
Pirma, įdėmiai išstudijavę savo kulinarinį bagažą supratome, kad nieko nauja į virtuvės meną mes neatnešėme. Na, gerai, brolis pridėjo kadagių į prancūziškame padažų inkunabule aprašytą „Sauce Muscovy“ (Moskovijos padažą) ir pervadino jį „Sauce Lituanie“.
Na, gerai, aš irgi kažką kitame recepte pamiršau ar ingredientų neturėjau, pakeičiau kitais, išėjo visai neblogai, tačiau ar verta tokia improvizacija vadintis konceptualiai nauju indėliu į pasaulio gastronomiją? Ir dar tokiu, kuris vertas atskiro puslapio? O kai dar pagalvoji, kiek reikės brangių ir gražių fotografijų, kiek dar reikės vargti aiškinant, kuo mūsiškė knyga geriau už kitą receptų partitūrą, tai ir suvis rankos nusvyra.
Todėl iki šiol vienintelis mano rašytinis indėlis į kulinarijos teoriją ir praktiką yra šaltibarščių receptas, kurį įsiūliau Antonio Meschino, kai kartu su juo rašėme jo pirmąją knygą „Ciao, Lietuva!“. Kas nori, gali paieškoti, pasigaminti ir parašyti man piktą laišką už tokį kulinarijos paveldo išniekinimą.
Tačiau knygas apie maistą aš labai mėgstu. Ir labai džiaugiuosi jų gausa mūsų žemėje. Tiek užsienio, tiek lietuvių autorių.
Prisipažinkime, juk dažnas iš mūsų keptuvę ar tarką pirmą kartą į rankas paėmėme dovanų gavę ir netyčia atsivertę Jamie Oliverio ar Beatos Nicholson knygą. Atsivertę ir suvokę, dievulėliau, taigi tai visai nesudėtinga. Paprasčiau ir būti negali. Ir su triumfu konstatavę, kad, skirtingai nuo daugelio kitų gyvenimo atvejų, pavyzdžiui, panūdus išmokti groti pianinu ar žaisti tenisą, optimizmas čia tikrai nebuvo tuščias.
Vienintelis skundas, kuriuo noriu pasidalyti, yra tas, kad neskubama versti tikrai nuostabių kulinarijos knygų, kurių vienos jau seniai tapusios gastronomijos klasika, o kitos pripažintos netgi puikiais literatūriniais debiutais.
Tiek jau to, sakykime, gal nūdienos žmogui ir sunku būtų skaityti XVIII a. prancūzų smagurio Jeano Anthelme’o Brillat-Savarino klasiką „Apie skonio fiziologiją“ – ir stilius kitoks tada buvo, ir į visokius pašalius rašydamas žmogus nukrypo. Tačiau dabartinius veikalus šia tema būtų tikrai įdomu išversti į lietuvių kalbą. Ypač tiems žmonėms, kurie dar nėra taip įgudę skaityti originalo kalba.
Sakykime, negi jums niekada nebuvo įdomu, kokie cheminiai procesai vyksta šnicelyje, kurį negailestingai vartote ant keptuvės savo žnyplėmis? Ir moksliškai pagrįsti pridegusį pirmą blyną? Arba lygiai taip pat moksliškai paneigti mitą, kad kiaušinis omletui gerai išplakamas tik variniame inde? O aštuonkojį troškinant būtinai reikia įmesti naudotą vyno kamštį?
Tokios žinios ne tik įdomios pačios savaime, jos padeda suvokti, kas nutiks mėsos gabalėliui, jeigu jį pasmerksime vienokiam ar kitokiam terminiam procesui. Jomis vadovaujantis daug paprasčiau derinti skonius ir prieskonius, ieškoti savo receptų ir eksperimentuoti nebijant nudegti.
O kol kas, kol dar leidyklos laužo galvą, imtis tokių miglotų projektų ar grūsti juos atgal į ilgąjį stalčių, labai visiems siūlau „The New York Times“ skiltininko ir vizituojančio Harvardo profesoriaus Haroldo McGee „Apie maistą ir jo gamybą: virtuvės mokslas ir išmintis“ („On Food and Cooking: the Science and Lore of the Kitchen“).
Arba prancūzų chemiko Herve Thiso „Orkaitės mokslą“ („De la science aux fourneaux“). Pastarasis nenuorama kas mėnesį virėjo Pierre’o Gagnaire’o interneto svetainėje vis pateikia po naują pusiau mokslinį išradimą. Nuo jau senokai žinomo, kad kiaušiniams virti idealiausia 65 laipsnių temperatūra arba kad į plakamus baltymus reikia įpilti šiek tiek šalto vandens, nes tada putos gausime nepalyginti daugiau.
Jeigu jus mažiau domina kulinarinė chemija, o labiau žavi maistas, kaip kultūros dalis, nepraleiskite progos paskaityti Anyos von Bremzen knygą „Naujasis ispanų stalas“ („The New Spanish Table“). Tai tiesiog įstabi kelionė per Ispanijos regionus ir produktus, kaip jokia kita iliustruojanti, ką šiuolaikiniai virėjai sugeba padaryti su kulinarijos paveldu, suteikdami jam visiškai naujų spalvų.
Apie jos pusiau memuarinį pasakojimą „Mokantis gaminti maistą sovietiškai“ apskritai nenoriu net užsiminti, nes užsivesčiau bent porai puslapių perkeldamas visus į tuos metus, kai milijonai šeštadalio planetos sausumos šeimininkių mokėjo sriubą išvirti iš kirvio su „Vegeta“. Tik paaiškinsiu, kad A.von Bremzen emigravo iš SSRS į Ameriką, rašo angliškai, tačiau gyvena Ispanijoje.
Na, o jeigu tiesiog norisi gastronominės kelionės per maistą, kaip antropologijos disciplinos, bet kuri Claudios Roden knyga bus kaip tik. Ar vartytumėte „Žydų maisto knygą: kelionę iš Samarkando ir Vilniaus į nūdieną“ („Book of Jewish Food: an Odyssey from Samarkand and Vilna to Present Day“), ar studijuotumėte „Arabeską: Maroko, Turkijos ir Libano skonis“ („Arabesque: A Taste of Morocco, Turkey and Lebanon“), sunku atsikratyti įspūdžio, kad vaikštai tų šalių ir miestų gatvėmis, ragauji gatvės maistą ir pradedi gyventi ten gyvenančių žmonių mintimis ir skoniais.
Skaityti apie maistą visuomet skanu. Todėl gero apetito!
