Patys Žemaičiai kolekcijos nevertina skaičiais – pasak jų, vyno rūsyje saugomi ne tik šio gėrimo buteliai, bet ir daugybės šeimų istorijos, gyvenimai, aistra vynui ir šimtametė patirtis.
Šturmų prieplaukoje, įsitaisiusioje ant Kuršių marių kranto, – dar vienas darbingas sekmadienis. Iš „Šturmų švyturio“ restorano išvažiuojančius klientus keičia nauji, tad virtuvės darbuotojai sukasi kaip bitės. Nepaisant to, viskas vyksta savo laiku ir be skubesio.
Tai – vienas iš dviejų Žemaičiams priklausančių restoranų, kuriame lietuviškų gėlavandenių žuvų patiekalai derinami su austrišku ir vokišku vynu. Kitąmet jis švęs veiklos dešimtmetį.
Antrasis to paties pavadinimo restoranas prieš gerą pusmetį duris atvėrė Vilniuje. Ten vasaros mėnesiais daugiausia laiko praleidžia Česlovas, o pamaryje esančiu restoranu ir ten užsukančiais svečiais visą vasarą rūpinasi Asta.
Ji mitriai pasitinka į restorano salę įžengusią dar vieną žmonių grupelę ir papasakoja apie tądien restorano virtuvėje gaminamus patiekalus. Toks rūpestingumas žavi, bet apsunkina mūsų pokalbį – Žemaičių akys ir mintys kartkartėmis nuklysta prie restorano darbų ir jo klientų.
Tai tęsiasi tol, kol imame žingsniuoti šios istorijos tikslo link – prieš penkerius metus įrengto Žemaičių šeimos vyno rūsio.
Artėjant prie žemių kauburiu apkloto pastato matyti, kad jis senas, jau spėjęs apaugti žole ir medžiais.
„Anksčiau čia buvo ledainė. Vasarą čia žvejai vėsindavo žuvis – padėdavo jas ant mariose iškirsto ledo, kuris išsilaikydavo nuo žiemos iki kitos žiemos“, – paaiškino šeimininkai.
Dabar tai net 120 kvadratinių metrų vyno saugykla, išmūryta degtomis raudono molio plytomis. Iš jų suformuota ir daugybė lentynų. Jose kruopščiai suguldyti ilsisi ir savo eilės laukia geriausio austriško ir vokiško vyno buteliai – maždaug 4 tūkstančiai. Jais kasdien vaišinami restorano lankytojai.
„Įrangos, palaikančios drėgmę ar temperatūrą, čia nėra. Vynui saugoti būtinas sąlygas užtikrina natūralus mikroklimatas. Pastato konstrukcija ir įrengimas lemia, kad saugykloje visada išlieka 11 laipsnių šilumos temperatūra – ar lauke būtų trisdešimt karščio, ar dvidešimt šalčio“, – įžengus į požeminį kambarį patikslino Asta, restorane atsakinga už patiekalų derinimą su vynu.
Kad galėtų tinkamai susidoroti su šia užduotimi, ji buvo panirusi į someljė mokslus. Jie truko trejus metus. Asta pripažino: tai padėjo aistrą subtiliam vyno pasauliui sustiprinti praktinėmis žiniomis ir labai pravertė renkantis vyndarius, iš kurių tiesiogiai, be tarpininkų, įsigyjamas vynas.
Kadangi renkant vyną paskutinį žodį visada taria Asta, užėjus į Žemaičių vyno rūsį Česlovas pasitraukė kiek atokiau. Kol jo žmona jausmingai pasakojo apie šimtus baltojo vyno butelių, už jų slypinčias istorijas, vyras tyliai stebėjo mūsų pokalbį ir įsiterpdavo tik tuomet, kai Asta paprašydavo patikslinti kokį nors faktą.
„Kiek veikia „Šturmų švyturys“, tiek neturėjome tikrų atostogų. Turbūt vienintelė proga atitrūkti nuo kasdienių darbų – kelionė pas vyndarius. Juos aplankome mažiausiai 6 kartus per metus.
Sėdame į mikroautobusą, kuriame įrengta speciali kapsulė su temperatūros reguliavimo įranga, kad saugiai, nepriklausomai nuo išorės temperatūros, galėtume gabenti tiek žuvis, tiek vyną. Kaip tik neseniai grįžome iš vienos tokios kelionės“, – mostelėjusi tvarkingai rūsyje sudėtų vyno dėžių link dėstė Asta.
Žemaičiai vyno parsiveža iš Austrijos Vachau, Kamptalio ir Kremštalio bei Vokietijos Mozelio, Reingau bei Pfalco regionų. Kartais dar užsuka ir į Prancūzijoje esančią Šampanę – Ekso regioną.
Jų noras bent trumpam pakeisti aplinką ir įtemptą gyvenimo ritmą suprantamas. Tačiau restorano savininkų sprendimas patiems gabenti į Lietuvą vyną vis tiek atrodo mažų mažiausiai neįprastas. Ar yra priežastis, dėl kurios jie taip elgiasi?
„Mūsų patiekalai išsiskiria švelnios, be prieskonių paruoštos lietuviškos žuvies ir išraiškingesnių garnyrų derme. Norėdami išsaugoti tokią pusiausvyrą ir ją papildyti turėjome rasti tinkamo vyno“, – paaiškino Asta.
Geriausiai jų pačių išsikeltus kriterijus atitiko austrų vynas „Grüner Veltliner“ ir austriškas bei vokiškas „Riesling“.
Jie išsiskiria elegancija, gaivia rūgštele, lengvu mineralų skoniu ir prieskonių aromatų palete, kuri priklauso nuo vynmedžių amžiaus, dirvožemio bei vyndario meistriškumo.
„Perskaitėme geriausių tų šalių vyndarių katalogus ir išsirinkome aukščiausius įvertinimus turinčius vyno kūrėjus, o tuomet keliavome pas juos – rinkomės pagal vyno skonį ir pagal tai, kokie žmonės tą vyną kuria.
Nesirinkome pigiausio – norėjome kokybės ir išskirtinių skonio derinių.
Mes sąmoningai vengėme didelių vyndarių ir nutarėme rinktis mažesnius“, – aiškino Asta.
Tačiau taip paprastai vyno nepaimsi ir nenupirksi. Prieš įsigyjant trokštamo vyno Žemaičiams reikėjo vyndarius įtikinti, kodėl jie turėtų savo itin paklausų gėrimą parduoti būtent jiems. Ne su visais vyndariais pavyko užmegzti dialogą iš pirmo karto – reikėjo atkaklumo ir užsispyrimo.
Rasti bendrą kalbą su išskirtiniais vyndariais padėjo keli svarbūs akcentai. Pirmiausia – vyno parsivežti važiavo patys restorano kūrėjai, kurie, be kita ko, rūpinasi patiekalų kūrimu bei gėrimų derinimu – Česlovas yra restorano virtuvės vadovas, o Asta – someljė.
„Vynuogynų savininkai tai labai vertina. Jiems įdomu kalbėti apie skonius, jų dermę ir žmonių reakciją į ją. Be to, tiek austrai, tiek vokiečiai buvo sužavėti, kad mes dėl vyno šeimos valdomam žuvies restoranui patys trenkėmės automobiliu kelis tūkstančius kilometrų“, – pabrėžė Asta.
Nedideliems, bet paklausią produkciją gaminantiems vyndariams labai svarbus asmeninis ryšis su pirkėju ir vyno platintoju. Jiems atsiliepimai iš pirmų lūpų, pasirodo, įdomesni nei galimybė parduoti didelį kiekį produkcijos.
„Pasakodami, kaip vynas dera su patiekalais ir kaip į tą dermę reaguoja mūsų lankytojai, vieni kitus įkrauname puikiausių emocijų. Kaskart važiuodami parsivežti vyno žinome, kad susitiksime ne tik su verslo partneriais – jie jau ir bičiuliai, su kuriais gera dalytis patirtimi. Tokius žmones, jų vynuogynus, manau, turėtų aplankyti kiekvienas geru vyno ekspertu save laikantis žmogus. Tik taip galima suprasti, kaip ir kur atsiranda aukščiausios prabos vynas“, – kalbėjo A.Žemaitienė.
Kartu su Česlovu ji apėjo kone kiekvieną Austrijos ir Vokietijos kalną, kurio šlaituose auginamos vynuogės, iš kurių gaminamas jų perkamas vynas. Be to, ne kartą dalyvavo ir nuimant derlių – visiems tai būna išskirtinis įvykis.
„Kai pamatėme dirvožemį, kuriame auga vynuogės, palietėme jį, išvydome, kiek pastangų, žinių ir meilės vyndariai įdeda kasmet kurdami vis naują vyną, supratome, kad tapome savotiškais to vyno ambasadoriais. Apie jį galime papasakoti remdamiesi ne knygomis, bet asmenine patirtimi“, – aiškino Asta.
Jos įsitikinimu, apie „Grüner Veltliner“ ar „Riesling“ vyną, rūsyje galintį praleisti 50 metų ir pergyventi savininkus, būtina žinoti daugiau nei kelis faktus.
„To reikia, kad būtų galima sukurti gyvą emociją, nepakartojamą nuotaiką, kuria užsikrėstų visi, ragaujantys tą vyną“, – pabrėžė vyno žinovė.
Austriško vyno paklausa pasaulyje sparčiai auga – geriausi tos šalies vyndariai nesunkiai parduoda visą metų vyną.
„Dauguma Vachau regiono vyno rezervuojama dar kovo mėnesį, nors jo įsigyti bus galima tiktai rudenį. Mes irgi iš anksto užsisakome dalį paties geriausio vyno“, – tikino A.Žemaitienė.
Jos teigimu, vokiško, o ypač austriško vyno staigų išpopuliarėjimą lėmė įsimintini jo poskoniai, subtili elegancija, mineralų skonis, riboti kiekiai ir, žinoma, pačių šalių pastangos reklamuoti vyną.
Dėl to šį vyną savo valgiaraščiuose turi geriausi pasaulio restoranai.
Visas Žemaičių sukauptas vynas yra aukštesnės ir aukščiausios kokybės – nė vieno bazinio vyno.
Česlovo ir Astos žavėjimąsi vynu, jo savybėmis ir skonio gama galima apibūdinti kaip lengvai fanatišką. Apie kiekvieną vyno rūšį jie gali pasakoti tol, kol nesustabdysi. Ši aistra juos taip pakerėjo, kad jie net nepajuto, jog sukūrė šį tą nepaprasto.
„Kai lankydamiesi Austrijoje savo partneriams vyndariams prasitarėme apie vyno rūsį, jie iš karto susidomėjo ir pradėjo klausinėti, kiek ir kokio vyno jame turime. Išvardijome. Jie ėmė kraipyti galvą ir emocingai kalbėti: „Ar jūs žinote, ką turite?!“
Supratome, kad mūsų turima „Riesling“ vyno kolekcija išskirtinė ne tik Lietuvoje ar Baltijos šalyse“, – džiaugėsi Asta.
Žemaičiams toks įvertinimas, žinoma, buvo malonus, bet jie to nesureikšmino – jiems svarbiausia ne titulai ar įvertinimai, bet skonis ir galutinis rezultatas.
„Negalime supaprastinti visko iki skaičių. Juk kalbama apie žmonių gyvenimą, šeimų istorijas, tikėjimą, aistrą ir šimtametę patirtį. Tai ir dar daugelis kitų dalykų slypi šiame vyno rūsyje.
Žiūrėdami į lentynose sudėtus butelius matome ne kainas ar butelių skaičių, o visapusę kiekvieno gėrimo vertę ir jo galimybę nustebinti žmones“, – aiškino Asta ir žengė prie trijų litrų tamsaus stiklo butelio, vyndarių vadinamo „double magnum“.
Ateityje jis padės Žemaičiams sukurti neeilinę šventę žuvies gurmanams ir gero vyno gerbėjams.
„Ilgai išlaikyto tokio butelio atkimšimas – išskirtinis įvykis tiek jo savininkui, tiek ir gėrimą ragausiančiam žmogui. Kai žvejai Kuršių mariose sugaus įspūdingą laimikį, pavyzdžiui, penkiolikos kilogramų starkį, sukursime patiekalą ir priderinsime vyną.
Esu tikra, kad tokiam deriniui abejingų neliks“, – ateities vaizdinį nupiešė Asta.
Atidžiau apsidairęs pastebiu – Žemaičių rūsyje lentynoje miega „magnum“ (1,5 l) bei „double magnum“ (3 l) „Riesling“ ir „Grüner Veltliner“ buteliai – net restoranams jų būna sudėtinga įsigyti. Tampa aišku, kad degustacijos, apie kokias svajoja Asta, ateityje taps nauja jų tradicija.
Prieš užverdamas Žemaičių vyno saugyklos duris spėju mesti žvilgsnį atgal – vietos vyno rūsyje dar yra, tad kolekcija tikrai bus plečiama.
Bet jau dabar vaizdas gniaužia kvapą. O gal tai ne vaizdas, bet istorijos ir emocijos, kurios slypi kiekvienoje lentynoje.
4000
Maždaug tiek vyno butelių dabar yra sukaupta Žemaičių kolekcijoje.
