Taigi buvo vaiskus penktadienio vakaras ir jokie pikta lemiantys ženklai negadino skaistaus horizonto. Vasara dar žadėjo kelias savaites bent jau minimaliai pliusinės temperatūros, į duris nebeldė antstoliai, reklamos agentai ir Jehovos liudytojai, o mes su broliu nutarėme paragauti to, ką Dievas atsiuntė savo įrankiu pasirinkęs vyno aukcionus ir pašto kurjerius.
Tą vakarą Dievas mums atsiuntė 1998 m. derliaus „Chateau Rol Valantin“. Tais metais Bordo regione tvyrojo šaltas, niūrus pavasaris, tačiau gegužę stojo puikūs orai, o liepą ir rugpjūtį užplūdo tikras atogrąžų karštis. Vyndariai ėmė žegnotis ir melstis, kad tik uogos ant vynuogienojų nesudžiūtų. Tačiau viskas baigėsi sėkmingai ir optimistiškiausi pranašai ėmė plakti liežuviais, jog tai būsiąs pats geriausias Sent Emiljono ir Pomerolio vynuogių derlius nuo legendinių 1990-ųjų, kai, kaip žinome, Lietuva atgavo nepriklausomybę, o Bordo vynas ta proga tiesiog virpėjo ir kerėjo.
„Chateau Rol Valantin“ nedidukas gamintojas per metus išpilsto apie 14 tūkstančių butelių, gamybai konsultuoti samdo autoritetingąjį Stepheną Derenoncourt’ą, vynas tirštas, sodrus ir naujoviškas, priskiriamas prie vadinamųjų garažinių elito, tad ar verta kalbėti, kad mes su broliu laižėmės avansu?
Ar tau, mielas skaitytojau, teko atsidurti situacijoje, kai auksapuodis „Teleloto“ bilietas pavirsta nutrintu troleibuso talonėliu, kurio bodisi net nereikliausias kontrolierius? Maždaug taip mes pasijutome, kai vos atkimšus butelį iš jo išsiveržė tvaikas, primenantis kiauroje palėpėje sulytus senus laikraščius. Kamštis. Liūdnai palingavome vengdami vienas kito žvilgsnio, o brolio ranka netvirtai siekė butelio jį išpilti į kriauklę.
Ir tada prisiminiau tai, ką jau dėsčiau „Stiliaus“ skaitytojams. Garsiai pakartojau chemijos abėcėlę, kurioje blogojo vaidmenį atlieka 2,4,6-trichloroanizolis (TCA), skeliantis tą nemalonųjį kvapą, o geradario karžygio ant balto žirgo – iš ilgų hidroanglies grandinių sudarytas termoplastinis polimeras, kurį mes visi žinome kaip polietileną. Anot Andrew Waterhouse’o, vyno chemijos profesoriaus iš Kalifornijos universiteto Deivise, TCA sudėtis yra panaši į polietileno, todėl pastarasis turėtų jos molekulę priglausti.
Brolis kantriai klausosi manęs, tačiau akyse akivaizdus skepsis. Tačiau kadangi turime tik vieną aiškią alternatyvą – kriauklę, traukiame iš spintelės dubenį ir atidžiai jį išklojame maistine plėvele. Pakeliui dar išbandome kitą būdą – ragauti vyną pirštais užsispaudus nosį. Velniškai nepatogu, tačiau jeigu pirštus pakeistumėte skalbinių spaustukais, geriau nepasidarytų. Keista, tačiau be nosies vynas pradeda atrodyti visiškai beskonis. Blogo kvapo nėra, tačiau skonio – jokio. Supaisysi tuos žmogaus pojūčius...
Pagaliau vynas išpiltas į dubenį, atrodo ganėtinai keistai, ypač toji plėvelės paklodė. Brolis teiraujasi, kiek laikyti, o aš tik prisimenu, kad viskas priklauso nuo TCA avarijos sudėtingumo. Kuo labiau dvokia vynas, tuo ilgiau jį reikia mirkyti plastiku. Ir kad kuo didesnis vyno paviršius vienu metu liestųsi su polietilenu.
Pagaliau po ketvirčio valandos ryžtamės praktiniam eksperimentui. Atsargiai įsipilame į taures ir dar atsargiau keliame nosies link, pasiruošę, kad kokios, baisųjį kvapą iškart tėkšti šalin. Hm... Nesame tikri... Bet... Nei tau šlapio kartono, nei suprakaitavusio labradoro, nei senų laikraščių smarvės... Negi tikrai? Dar mojuojame šnervėmis virš taurių jas sukdami tol, kol vynas jose pradeda priminti tas evoliucijas, kurias patiria unitaze nuleistas vanduo, dar kartą. Mėlynių aromatai, juodųjų serbentų, šiek tiek juodos kavos, kedrų, gvazdikėlių ir cinamono, kažkur labai giliai grafito ir žemės, bet blogosios kamščio ydos tikrai nėra!
Žiūrime vienas į kitą negalėdami patikėti savimi. Ore sklando toks pat jausmas, koks turėjo garuote garuoti Kolumbui atradus Ameriką, Edisonui – kaitrinę elektros lemputę, o lietuviškos popmuzikos atlikėjui pirmąkart surimavus „saulę“ su „pasauliu“. Negi mes stovime prie atradimo slenksčio, kalbamės, užmiršę, jog atradimą padarė visiškai kiti žmonės. Tada apsidraudžiame – o gal čia tiesiog įsikalbėjome sau ar, tiksliau, užkalbėjome nosis, kad jos nieko nejustų? Gal kitiems žmonėms kitaip atrodys.
Tada parimstame virš stalo ir laukiame grįžtant brolio žmonos. Vos jai pravėrus duris remiame prie sienos ir įteikiame taurę. Kokie kvapai, kvočiame neleisdami net nusiauti. Ji klusniai uosto, šalia mėlynių ir juodųjų serbentų dar atranda džiovintų slyvų, šalia kavos – šiek tiek karamelės. O jam viskas gerai? – toliau tardome. Na, taip, nustemba ji, o kas jam gali būti blogai?
Ir tada mudu tikrai suvokiame, kad profesoriai nemeluoja. Ir kad tikrai chemijos žinios gali padėti ne tik gaminant vyną, bet ir jį ragaujant. Arba naikinant tokius vis dar pasitaikančius mūsų šviesaus gyvenimo juodulius kaip kamščio yda.
Žinoma, taip išsidirbinėti nusipirkus kokio pažeisto, tačiau pigaus bizalo neapsimoka. Tačiau kitą kartą, jeigu jums nutiks taip, kad atidarius brangaus ir reto vyno butelį TCA padvelks pelėsiais apaugusiu gipskartoniu, nepulkit tučtuojau jo pilti lauk. Išbandykit šį metodą. Beje, iš savo patirties galime pasiūlyti ir tokią greitesnę ir patogesnę išeitį – tiesiog susukti plėvelę į vamzdelį ir įkišti jį į butelį. O tada šiek tiek pateliūskuoti, kad kuo daugiau pažeisto vyno susiliestų su plastiku.
Ir, žinoma, viltis, kad kartu su TCA polietilenas iš vyno nepašalins ir kitų cheminių junginių, kuriems ir turime dėkoti už mėlynių, slyvų, kavos ir grafito aromatus. Nes kas ten žino, kaip šis „Chateau Rol Valantin“ būtų kvepėjęs būdamas geriausios formos.
