Nors lankytojų srautas – nepastovus kaip ir orai, dar nė vienas iš Audriaus restoranėlio ant ratų neišėjo nusivylęs. „Nerealu, tokių sultingų ir skanių mėsainių dar neteko valgyti“, – padėkoja dažnas „Yogiland burgers“ lankytojas. Audriui tai – geriausias patvirtinimas, kad eina teisingu keliu.
„Noriu įrodyti, kad vadinamasis greitas maistas gali būti skanus“, – teigė virtuvės vadovas, mėsainius pakylėjęs iki restoraninės kokybės.
Dėl šios idėjos profesionalus virėjas Audrius metė darbą viename Vilniaus restorane, įsigijo naują mikroautobusą, įrengė jame virtuvę ir dabar šeimininkauja vienas pats, suteikdamas pasitenkinimą poilsiautojų skrandžiams.
Meilė svarbiau už karjerą svetur
Nuo šešiolikos metų Audrius gyveno Londone – ten baigė koledžą, kuriame ruošiami virtuvės profesionalai, pradėjo virėjo karjerą. Po to išvažiavo į Šiaurės Airiją, dirbo kriketo klubo restorane, vėliau įsidarbino pas Danny Millarį, kuris tris kartus iš eilės buvo pripažintas geriausiu Airijos virėju. Jo restoranas, kuriame dirbo Audrius, buvo patekęs į „Michelin“ gidą tarp šimto geriausių restoranų.
Keletą metų ten praleidęs lietuvis grįžo į Londoną – būdamas vos 24 metų Audrius tapo vieno restorano Londono centre vyriausiuoju vadovu. Vadovauti virtuvei jam puikiai sekėsi, tačiau karjerą Londone nutraukė meilė iš pirmo žvilgsnio.
Susipažinęs su lietuvaite, atvykusia į Londoną patobulinti anglų verslo kalbos, Audrius ją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. „Kad galėtume būti kartu, mečiau karjerą Londone“, – atvirai kalbėjo Audrius, grįžęs į gimtinę, sukūręs šeimą ir susilaukęs dukrelės.
Vilniuje su šeima įsikūręs buvęs šilališkis dirbo keliuose restoranuose. Galvos nesukdamas galėtų dirbti ir toliau, bet virtuvės vadovas nebūtų vadovas, jei nenorėtų turėti savo restorano.
„Yogiland burgers“ – pirmasis žingsnis jo link.
Viską gamina vienas pats
„Su žmona, pagrindine mano padėjėja ir palaikytoja, sumanėme vasarą imtis projekto – pajūryje autobusėlyje gaminti mėsainius. Stengiuosi paneigti mitą, kad vadinamasis greitas maistas yra nesveikas ar negeras.
Net ir gamindamas mėsainius bandau išlaikyti restorano lygį – gera mėsa, geri natūralūs padažai. Noriu įrodyti, kad mėsainiai yra skanu“, – pasakojo A.Kukšta.
Jis viską daro vienas pats – perka produktus, ruošia mėsą, kurią pagardina savais ingredientais. Ir padažus gamina pats – jokių pirktinių jo virtuvėje nepamatysi. Viskas pagaminta jo rankomis, išskyrus bandeles mėsainiams ir šaldytas bulvytes.
Firminis jo mėsainis pagardintas karamelizuotais svogūnais – kaip juos paruošti, Audrius mokėsi iš tikro šio pagardo žinovo prancūzo.
„Tie, kas valgė, kitą kartą atėję prašo svogūnų uždėti daugiau – jiems tai labai skanu“, – patenkintas šypsojosi Audrius.
Be keturių skirtingų mėsainių Audrius poilsiautojams dar siūlo ir tradicinį anglišką patiekalą – žuvį su bulvytėmis (fish & chips). „O kaip pajūryje be žuvies patiekalų! Bet gaminu tik tada, kai turime šviežios žuvies – negaminu iš šaldytos. Anksčiau pirkdavau menkę iš vietos žvejų, bet kai įsigaliojo draudimas jūroje gaudyti menkes, puikią žuvį atradau Klaipėdos turguje – ten atvežama norvegiška menkė“, – teigė A.Kukšta.
Geriausias įrodymas – sugrįžtantys lankytojai
Vieną dieną jo pajūrio restoranėlyje, įsikūrusiame prie pat dviračių tako, prisėdo dvi draugės, nemažai keliavusios po pasaulį. Viena valgė mėsainį ir kalbėjo: „Neįtikėtina – jis geresnis nei Niujorke“, o jos draugė, valgiusi žuvį su bulvytėmis, žavėjosi: „Tai skaniau nei Londone.“
Dažniausi Audriaus klientai žino, ką sako: jo autobusėlis įsikūręs visai šalia jėgos aitvarų mėgėjų stovyklos, o šie žmonės neretai būna išmaišę visą pasaulį.
„Iš pradžių atėję dar nusistebi, kad mėsainio ir gėrimo kompleksas kainuoja 6 eurus. Bet paragavę nustemba, kad pavalgė taip puikiai ir taip pigiai“, – lankytojų įspūdžiais dalijosi Audrius.
Būna ir tokių, kurie niekada nėra ragavę mėsainio, klausia, kas tai yra. „Aiškinu: tai jautienos kotletas bandelėje“, – pasakojo Audrius, noriai ir lengvai bendraujantis su lankytojais.
Labiausiai jis džiaugiasi tuo, kad valgytojai pas jį sugrįžta – tai geriausias įrodymas, kad dirba ne veltui. „Buvo dienų, kai pagamindavau tik kelis mėsainius – pajūryje viskas priklauso nuo oro, o ši vasara labai permaininga.
Bet esu optimistas – tikiu, kad rugpjūtis bus geras, dirbsiu ir rugsėjį. Žinau, kad klientams gaminu gerą maistą, matau, kad jie išeina laimingi ir džiaugiuosi, kad sugrįžta. Tad tik laiko klausimas, kada ateis diena, kai nebus kada pailsėti“, – savo sėkme neabejoja Audrius.
Ir dabar pasitaiko dienų, kai mėsainio valgytojams tenka palūkėti valandą – tokia eilė susidaro. Laukti visą valandą?! Audrius tik juokiasi: „Matyt, jie jau žino, kad yra dėl ko“. Vargus atperka lankytojų padėkos
Vasarai pasibaigus A.Kukšta ketina su autobusėliu persikraustyti į Vilnių, įsikurti prie kurio nors prekybos centro.
„O gal liksiu pajūryje – mane kviečia dirbti vienas Klaipėdos restoranas. Dar nesu apsisprendęs. Pasiilgstu restorano, kruopščiai paruoštų patiekalų, turiu savo darbo stilių, kuriame susipina prancūzų virtuvės pagrindai ir geri produktai, kuriais garsėjai airiai, škotai, anglai – tai vadinamoji modernioji britų virtuvė“, – pasakojo Audrius, iki šiol dirbęs tik aukštos klasės restoranuose (fine dining).
Bet dabar jis laimingas. „Turiu pasiūlymų dirbti, tikrai turiu iš ko rinktis. Bet kai dirbi sau – tai su niekuo nepalyginama. Nors ir pavargstu, norėčiau daugiau laiko skirti žmonai ir dukrelei, kurias labai myliu, viską atperka, kai iš klientų išgirstu: „Nerealu. Tokių mėsainių dar nesu valgęs.“
Jis mano, kad jo sėkmė slypi tame, kad jis – profesionalus virtuvės vadovas, ne atsitiktinis žmogus, užsimanęs gaminti mėsainius.
Nepatinka jam tik viena – kai pro šalį važiuojantys ir einantys žmonės, pamatę autobusėlį, mesteli: „Kebabai“. Tuomet Audrius lenda per langą ir šaukia jiems pavymui: „Ne kebabai, o mėsainiai!“
