Vasarai įpusėjus pagaunu save svarstantį, kad dar nepadariau kasmetinio atradimo – neradau tobuliausio šios vasaros restorano. Jeigu viešojo maitinimo įstaigas būtų galima auginti mėgintuvėlyje ar daug sudėtingesnėje mašinoje žaidžiant jų genais, puikiai žinau, kokią užduotį duočiau mokslininkams.
Tobulas vasaros restoranas būtinai turėtų terasą lauke. Na, gerai, nebūtinai terasą, gal tik kelis į gatvę išneštus staliukus. Nėra jau mūsų miestuose eismas toks baisus ir gatvės tokios užterštos dujomis ir nebevažiuojančiais kledarais, kad negalėtum iškęsti pusvalandžio ar valandos greta jų. Užtat mūsiškė vasara tokia trumputė, lyg koks stebuklas įsiterpusi į septynis centrinio šildymo mėnesius, jog atrodo tiesiog nuodėmė leisti laiką restorano viduje, kad ir kokiu stebuklingu interjeru jis viliotų.
Tobulas vasaros restoranas būtinai turėtų vasaros valgiaraštį. Tegu jis jame išsaugo savo ypatingą firminį patiekalą, dėl kurio maisto maldininkai nedarniomis gretomis piligrimauja eilėse. Tačiau vasara ne tik visai kitaip nuskaidrina mūsų kasdienybę. Ji viena ranka verčia ilgėtis ko nors lengvo, gaivaus, vitaminiško, kita ranka dosniai kloja derliaus gėrybes, kurioms tik šiek tiek virtuvės vadovo išmonės tereikia, kad jos sugultų į mūsų lėkštes kaip masinantys patiekalai.
Tobulas vasaros restoranas būtinai turėtų savo pašaukimui atsidavusį savininką ar bent virtuvės vadovą. Taip, restoranas, kavinė, baras – pirmiausia verslas ir į jį kritęs žmogus privalo sugebėti išplaukti produktų išeigos, sąnaudų ir mokesčių jūrose. Tačiau tai tik viena medalio pusė. Be tos ypatingos ugnelės, kuri užsidega jo akyse bandant naują receptą ir drebančiomis rankomis patiekiant patiekalą išrankiam klientui, ugnelė neįsižiebs ir kliento akyse ragaujant pirmąjį kąsnį. Būtų gerai, kad savininkas arba virtuvės vadovas nebūtų virtuvės primadona, įsitikinusi, kad aplink tik plebėjai, nieko neišmanantys nei apie poskonio derinimą, nei apie Brillat-Savarino rašinius šia tema. Bet jeigu bus skanu, tiek jau to.
Tobulas vasaros restoranas būtinai turėtų linksmą, paslaugų, draugišką, bet nepernelyg familiarų personalą, kuris bent jau minimaliai nusimanytų apie tai, kas parašyta valgiaraštyje. Mes jau išaugome iš to vaikiško amžiaus, kai manėme, kad virėjas yra nekvalifikuotas technikumo absolventas. Atėjo laikas išaugti ir iš paaugliško, kai žmones aptarnauja arba kelių eurų vasarai panūdę studentai, iš širdies nekenčiantys šio darbo, arba tie patys paaugliai, kuriems tėvai primetė tokį vasaros darbelį vien tam, kad jie dykinėdami nenusižengtų Administracinių teisės pažeidimų kodeksui. Padavėjai – toks pat restorano veidrodis kaip ir virtuvė, valgiaraštis ar iškaba. Ir atsilyginti jiems arbatpinigiais už puikų darbą tiesiog privalu.
Tobulas vasaros restoranas būtinai turėtų aiškų, suprantamą ir patrauklų valgiaraštį. Man visai nereikia, kad jame atsispindėtų Sizifo pastangos galvojant neįprastą ir neva juokingą patiekalo pavadinimas. Tuo labiau pernelyg šmaikštus jo apibūdinimas. Aiškumas šiuo atveju šimtą kartų geriau nei sąmojis. Juo labiau kad nėra individualesnio dalyko už humoro jausmą. Ir nereikia manęs bandyti užkalbėti tokiais užkeikimais kaip „redukcija“ ir „kapučinas“, kai kalbama apie sriubą. Yra žmonių, kurie susigaudys, yra tokių, kurie tiesiog išsigąs ir jausis esą kvaili.
Tobulas vasaros restoranas būtinai turėtų savo gėrimų kortelę. Ir tikrai negeidžiu, kad jame būtų tobulas vynas, bet už prieinamą kainą. Ieškoti jo užsieniuose ir vežtis į savo restoraną – nelengvas darbas. Visiškai galima pasikliauti importuotojų sandėliais, nors daugelis dėl to bijo prarasti savo individualumą. Individualumo ieškokite derindami vyną prie savo patiekalų. Kas tinka žiemos valgiaraštyje, ne visuomet tiks vasaros. Tiesiog truputį dėmesio, fantazijos, ir net paprasčiausia vyno kortelė taps tobula.
Tobulas vasaros restoranas būtinai bus ne Palangoje. Dievaži, nieko nesakau. Ten yra tikrai nuostabių vietų pavalgyti. Ir pavalgyti taip, kad tai būtų penas tiek gomuriui, tiek akims, tiek galvai. Tačiau man Palanga nuostabiausia pavasarį ir rudenį. Gal net ir žiemą. Kai gali sau dykinėti tuščiomis gatvėmis nebijodamas spūsčių ir eilių, kai kiekviename dar veikiančiame restorane būsi priimtas kaip ilgai lauktas svečias, o rinkdamasis patiekalą būsi tikras, kad jis nebuvo ruošiamas kaip ant „Ford“ konvejerio. Palanga, atleisk, bet tobuliausio vasaros restorano čia aš tikrai neieškosiu.
Todėl nuo šiandien išsiruošiu į misiją surasti tobuliausią vasaros restoraną. Apie jį papasakosiu baigiantis vasarai, kad dar būtų likusi savaitė jį patikrinti ir jums. Puikiai suprantu, kad tai nebus nei koks gurmaninis „Oskaras“, nei kokie nors į objektyvumą pretenduojantys apdovanojimai. Tai tik vieno žmogaus subjektyvi nuomonė, su kuria galima sutikti arba ne.
O kad kuo daugiau žmonių sutiktų, siūlykite savo variantus. Ir visiškai nesvarbu, kas tai – aukštosios gastronomijos oazė sostinėje ar sulinkęs kioskas netoli greitkelio, paieškosime tobuliausio vasaros restorano kartu. Bus sunku. Labai jau trumputė mūsų vasara. Bet nuo to dar mielesnė ir labiau išsiilgta.
