Kaip jau supratote, kalbama ne apie dešimt ir ne apie dvidešimt. Praėję metai buvo derlingiausi per trumpą mūsų kulinarinę istoriją. O jeigu dar pridėtume atidarytus kituose miestuose, netgi atėmę tuos kelis, kurie buvo uždaryti (taip, būna ir tokių), vis tiek turėtume ieškoti tokio derliaus priežasčių.
Kai kas imtų teigti, kad šią naujų maitinimosi ir gomurių vilgymo vietų maniją peni vis didėjantis bendrasis vidaus produktas ir po visų krizių nebuksuojantis ekonomikos augimas. Tiems norėčiau atsakyti, kad 2007 metais, kai verslo burbulas vis labiau pūtėsi, o mažamokslio tinkuotojo į statybas nebuvo galima prisivilioti be 7 tūkstančių litų, sąlygos atidarinėti naujus restoranus buvo dar geresnės.
Bent jau laisvų pinigų žmonės turėjo tikrai daugiau, na, ir kas, kad apkabinėtų įvairiausiomis paskolomis, kurias bankininkai siūlė kone tarpuvartėse.
Taigi pinigų šiuo metu nėra tiek daugiau, kad jų kiekis rinkoje lemtų tokią kilometriniais šuoliais liuoksinčią pasiūlą.
Gal baisiai išaugo paklausa? Jeigu paklausytume ilgesingais veidais skraidančių pranašų, tai nelabai. Juk ir emigracija toliau nusiurbia potencialius valgytojus, o ir turistų bei investuotojų turėjo labai sumažėti užsilenkus „Air Lituanica“, tai kas gi tuos restoranus užpildys? Juk ne Seimo nariai, kurių, kad ir kokie turtingi būtų iš liaudies prakaito ir našlaičių ašarų, anot nemirštančio folkloro, yra viso labo 141, taigi patys vieni pelningumą užtikrintų gal tik porai trejetui užeigų.
Bet esti dar vienas, kuris, mano galva, labiausiai kumščiojo stumtis į priekį šį bumą. Tai tiesiog neįsivaizduojamai per kelerius pastaruosius metus mūsų šalyje išaugusi gastronominė kultūra.
Virėjas nustojo būti laikomas eiliniu maisto šaltkalviu, dieną naktį tekinančiu prie staklių tą patį karbonadą. Jų vardai pradeda mirgėti spaudoje pagarbiau ir dažniau nei vienadienių dainuojančių liemenėlių.
Kulinarinės knygos knygynuose vis dar populiariausios, tuo teikdamos vilties, kad yra perkamos ne tik pagal viršelių spalvą, priderintą prie tapetų, bet ir išmonės iš jų pasisemti.
Atidaromos įvairiausiam skoniui ir kišenei prieinamos užeigos ir restoranai. Nuo hipsterių rojaus su barzdotomis eilėmis prie šonkaulių ir plėšytos kiaulienos sumuštinių „Keule Rūkė“ iki aukštosios kvantinės virtuvės Liutauro Čepracko „Gastronomikoje“.
Nuo mažų ir vis populiarėjančių kelių staliukų restoranėlių („FreshFriendlyFamily“ ir „La Storia“ – žiūriu į jus) iki vis dar esančias etnines spragas pildančių egzotiškų vietų („Yum Cha“, „Salsa“, tik kur, kur, po galais, bent vienas tajų restoranas visoje Lietuvoje?)
Prie šių vietų pridėkime dar tai, kad mėsos galima įsigyti ne tik turguose. Mūsų paslaugoms – ir anksčiau nei pernai Žvėryne atidarytas „Gegio Stalui“, ir jautieną brandinantis „Steak Supply“, kur siūlomi tokie antrekotai, kad norisi klausti jų vardų, o juos sužinojus vestis prie altoriaus.
Kepyklos ir kepyklėlės tiekia tai, kas ilgą laiką buvo arba užmiršta, arba apskritai nežinoma, – amerikietiškas spurgas ir žydiškus riestainius. Dar jeigu bent pora žuvies krautuvėlių duris atvertų greta „Šturmų švyturio“, žmogui šioje ašarų pakalnėje nieko daugiau kaip ir nebereikėtų.
Po tokių ditirambų norisi šiek tiek apmaldyti entuziazmą ir pakalbėti apie tai, ko dar nėra. Jau minėjau – etninės virtuvės tikrai ne visos spragos užpildytos, o tos pačios žuvies restoranus vienos rankos pirštais gali suskaičiuoti ir tas, kuris yra patyręs sunkią rankos traumą, ir likęs tik su bevardžiu ir didžiuoju.
Pagrindinė valgytojų masė vis dar renkasi tinklines picerijas, kurios yra tvirtai užsibrėžusios tikslą galutinai sukompromituoti patį picos terminą. O tikrų döner kebabų nesulaukiame netgi persikrausčius čia gyventi turkams ir egiptiečiams.
