Kaip ten bebūtų, iš pažiūros skamba viskas puikiai, prancūziškas restoranas, šampaninis pavadinimas, geras prancūzas šefas, plati vyno korta, kurioje vynai iš įvairių Prancūzijos regionų. O bet tačiau. Nei vienas iš šių faktų neišgelbėjo nuo to jausmo, kurį jaučiau pavalgius vakarienę. Žodžiu – labai blogai.
Koncepcija. Bistronominis prancūziškas restoranas. (Sąvoka „bistronominis“ atsirado 2003 m. Prancūzijoje, sujungus du prieštaringus prancūziškus žodžius „bistrot“ ir „gastronomique“).
Toks jo pavadinimas ir koncepcija, tačiau jau vien ant stalų pamačius firmines „Vichy“ taures vandeniui, kokios būna visokiuose „Čili“ ir „Forto“ restoranuose ar pakelės užeigose – negeras ženklas. Be to, gauti patiekalai garsiai rėkia, kad joks čia restoranas. Apie tai primena nebent neadekvačios kainos.
Personalas. Su aptarnavimu apskritai rinkoje gan klaiki situacija. Šiame restorane padavėjai aptarnaujant pastangų idėjo palyginti gana nemažai. Bet nieko lyginti nereikėtų, nes vadinant save restoranu aptarnauti reiktų profesionaliai, nepriklausomai nuo rinkos. Ačiū Dievui, maloni šypsena ir mandagumas išsprendė daug reikalų. Labai patariu nepagailėti investicijų personalo mokymams.
Maistas ir vynas. O čia prasidėjo smagioji dalis! Iš anksto buvau panagrinėjusi jų meniu. Kadangi planavome paragauti ir išleisti nemažai, mano manymu, išsirinkau tai, kas galėtų drąsiai atskleisti restorano virtuvę visu skanumu.
Ragavome aštrų tuno tartarą su kiniškų koldūnų tešlos traškučiais. Nei tie traškučiai ten į temą, nei tunas buvo labai geras, vien avokadas ir pomidorai. Esu panašų variantą ragavusį „Smoke House“ – net nėra ko lyginti.
Na gerai, toliau. Aišku, kaip gi neparagauti provansietiškai paruoštų varlių šlaunelių. Kadangi varlės šlauneles ragavau pirmą kartą po ilgos pertraukos (jų valgiau prieš daug metų), negaliu tiksliai pasakyti, koks jų skonis turėjo būti. Bet pagardas šiek tiek vėlėsi burnoje ir labai reikalavo ko nors gazuoto jam nuplauti. Net džiną su toniku teko gerti, kad nuskalaučiau tą riebumą. Na bet varlės, kaip varlės, buvo gan neblogai. Beje, manęs net nepaklausė su kuriuo iš trijų siūlomų tonikų pageidaučiau kokteilio…
Pagrindiniai. Kaip ir dera ragaujant prancūziškos virtuvės patiekalų užsisakiau anties krūtinėlės su saldžiarūgščiu padažu ir kukurūzų paplotėliais. Net nenoriu prisiminti ir komentuoti anties skonio – suvalgiau vos du gabaliukus, o kitus atidaviau draugui, kuris ją valgė tik todėl, kad iš jo jautienos pjausnio išvis buvo pasityčiota.
Antis, aišku, kad buvo perkepusi, nors manęs paklausė, kokios norėčiau. Garnyrui buvo pateiktos traškios morkytės su šparaginėmis pupelėmis ir žirnių ankštimis. Viskas gerai su garnyru, bet tą patį patiekti ir prie jautienos? Įdomus pasirinkimas… Tad morkos ir tas paplotėlis buvo paskutinis išsigelbėjimas pavakarieniauti. O draugo jautienos pjausnys buvo net nevertinamas…
Na ir pabaigai – paražytietiškas desertas creme brulee. Ar tikrai Paryžiaus restoranuose jis pateikiamas lyg kugelis valgykloje? Ant tokios servetėlės, ant kokios ‘Taurakalnis’ savo klientams teikia užkandžius… Liūdna. Ir ji buvo net ne tokios konsistencijos, kokia turi būti.
Ir vynas. Iš pažiūros vyno korta atrodo neblogai, bet nereiktų taip drąsiai eksperimentuoti su Bordo ir Burgundija – ten tikrai nėra lengva rasti gero vyno, o jei galima, jį dar reiktų ilgai palaikyti.
Reziume. Liūdna. Mūsų sąskaita buvo apie 90 eur. Už tokią sumą aš galėjau išsimaudyti šampane arba normaliai pavakarieniauti bet kuriame gerame Vilniaus restorane. Būtų užtekę net ir vieno gero kokybiško patiekalo.
P.S. Po to teko eiti dezinfekuoti viso šio maisto. Tiesa, vėliau sužinojau, kad tądien nebuvo pagrindinio šefo ir dar kažkokio virėjo, bet ar tai pasiteisinimas? Gal tuomet reikėtų skelbti: šiandien pas mus prastesnė kokybė, tad 50 proc. nuolaida…
