Prekybos centrai turi savo gyvenimą. Žmonės čia atvyksta dažniausiai ne dėl maisto – jie čia atvažiuoja apsipirkti arba kartais patys nežino, ko atvyko.
„Akropolis“, pirmasis didelis sostinės ir Lietuvos prekybos centras, dar mena tuos laikus, kai žmonės atvykdavo ten kaip į pramogų parką: čiuožinėti čiuožykloje, pamatyti didžiausią šalies maisto prekių parduotuvę, ko nors pavalgyti, na, ir dar jie ten veždavo užsieniečius, parodyti, ką mes dabar turim. Ukrainiečiai ir baltarusiai vartydavo akis. Japonai mandagiai linksėdavo galvomis, nuoširdžiai nesuprasdami, kodėl juos ten atvežė.
Dabar „Akropolis“ man atrodo kaip drąsi ir keista vieta geriausioms Lietuvos picoms. Pasidairius į daugelį lankytojų, su visa pagarba, jie neatrodo kaip tie, kurie mokės 9 eurus už picą. Juo labiau 11. Tiesiog čia lankytojų lūkesčiai dėl kainų yra kuklesni.
Tačiau, reikia pripažinti, ir pats planas anglui kepti picas Lietuvoje, kai šalis jau buvo pertekusi tų valgių – ne tik picerijų tinklų, bet ir restoranų didžiausia koncentracija tūkstančiui gyventojų pasaulyje (arba bent jau taip atrodo). Miestelis gali neturėti ambulatorijos, bibliotekos ar net autobusų stoties, bet picerija visada bus, ir joje bus 150 picų rūšių valgiaraštis.
Tačiau man visada labiausiai patinka tie projektai, kur daroma kas nors, apie ką kiti pasakys „neįmanoma“. Todėl linkėjau jam sekmės.
Tomo Nicholsono naujasis kūrinys „Akropolyje“ įsikūrė prie pat didžiulio (gal šalyje didžiausio) „Pegaso“ knygyno antrame aukšte, kur 2500 kvadratinių metrų teritorijoje daug tūkstančių knygų, kilometrai lentynų, keliolika darbuotojų ir maždaug trys pirkėjai. Gal daugiau ateis prie šventes, arba prieš mokslo metų pradžią. Tačiau dabar atrodo, kad lankytojai, kurie ateina čiuožinėti ir pirkti drabužių, knygoms didelio dėmesio neskiria.
Užtat picerijoje lankytojų nemažai – per pietus staliuką gauname, tačiau nebūtinai visada taip pasisektų. Galima dairytis į knygyną, kas labai ramina ir nuteikia pakylėtai. Didžiulė erdvė – palaima akims.
Man didžiausias klausimas: ar sugebės toks didelis maisto fabrikas išlaikyti kokybę ir siūlyti tokias pačias picas, kaip ir kitose vietose? Didelė krosnis, keli picakepiai, viskas turi būti daroma labai greitai.
Viena iš picų, kurias nuo seno mėgau iš „Jurgio ir Drakono“, yra keistu pavadinimu „Sapnuoju Teksasą“ (jau esu sakęs, ką galvoju apie išmanius pavadinimus šioje picerijoje, tai Beata Nicholson man sakė – ką čia aiškini, geri pavadinimai – ir ji tikriausiai teisi, nereikia klausyti vieno susireikšminusio kritiko).
Tai pica su plėšyta lėtai kepta kiauliena (dėl specialaus paruošimo ji tiesiog krenta nuo kaulo gardžiais plaušais, ir dar su barbekiu padažu) – įprastinė kaina 9,50 euro, tačiau aš dar užsisakau „dvigubai kiaulienos“ (papildomai 1,50 euro), ir pica gaunasi tikrai prabangi, karališka, kaip man ir pridera. Padažo saldumas tinkamai dera su picos pado sūrumu, pati tešla tinkamai iškildinta ir tiksliai iškepta.
Ši pica yra viena iš tų, kurios nesuvalgius iki galo, galima išsinešti dėžutėje ir paskui namie užkirsti ataušusios (išsinešti leidžia visas, tik ne visos tam tinkamos). Kiaulienos drėgmė ilgai neleidžia išdžiūti net ir ataušusiam gaminiui.
Dar yra toks amerikietiškas patiekalas, viengungių ir naktinėtojų pusrytinis maistas – vakarykštės picos gabalas, pašildytas orkaitėje su patarkuotu parmezano sūriu, šoninės gabalėliais ir aromatinguose šoninės taukuose ant keptuvės iškeptu pusiau skysto trynio kiaušiniu, uždėtu ant picos viršaus jau prieš patiekiant.
Receptų knygoje „Valgyk kaip vyras“ (Eat Like A Man), kur tokių stebuklų yra ne vienas, vadina tai „Pica po reanimacijos“ (Resuscitated Pizza). Jei kada norėsite išbandyti, ką reiškia gyvenimas greitojoje eismo juostoje, pabandykite šį receptą su vakarykšte barbekiu kiaulienos pica, ir pamatysite, kad ligi šiol jūsų gyvenimas judėjo tik antrąja pavara.
Antroji pica šiandien – ypatingoje šefo Micheles (9 eurai). Ji primena anksčiau buvusį „Sūrskio ir Mauzerio“ receptą iš šio picerijų tinklo, kurį jums vis dar pagamins, jei paprašysite ir jei tuo metu dirbs darbuotojas, kuris prisimena ankstesnius receptus (Pylimo gatvės picerijoje man vis pasiseka), o šiuo atveju daugiau ir aštresnės mėsos.
„Sūrskis ir Mauzeris“ buvo ne su Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko mėsos išpjova, kaip galbūt galėtų kas nors pagalvoti – tai tiesiog penkių sūrių pica, kur sūrio daug ir jis užkloja kaip jauki antklodė. Šefo Micheles pica – su aštrios minkštos Kalabrijos dešros, nduja, gabalėliais – patiks tiems, kas mėgsta aštriau.
Dviese už pietus sumokėjome 21,50 euro, ir dar namo parsinešti šiek tiek liko (picų dėžutė – 0,30 euro).
Aš likau labiau patenkintas, nei galvojau, kad būsiu patenkintas. Gal gera diena pasitaikė, o gal jie šiaip kažką gerai daro.
Maniau, įsikūrimas prekybos centre gali perlaužti stuburą ir paversti piceriją didelio prekės ženklo parodija, kaip Didžiojoje Britanijoje atsitiko su garsių šefų Antonio Carluccio ir Jamie Oliverio prekių ženklais, kur ant vidutiniškų tinklinių restoranų tik užklijuoti dideli vardai. Bet čia taip neatsitiko.
Aš juos stebėsiu ir kabinėsiuos, kad neužmigtų ant laurų, o kol kas penkios žąsys iš penkių.
