„G. vine“ vyninę/restoraną buvau nusižiūrėjusi jau seniai, varvindavau seilę „Facebook“ paskyroje žiūrėdama į jų interjerą, patiekalus ir koncepciją. Patys save kol kas vadina vynine, tačiau drąsiai galėtų patekti į restoranų kategoriją.
Pas mus kartais net per dažnai yra švaistomasi epitetais bei pavadinimais (visi yra šefai ir visi – restoranai).
„G.vine“ virtuvės kūriniai neatsilieka nuo jos vyno pasiūlos.
„G.vine“ buvo Kauno verslininko Giedriaus Monkevičiaus svajonė. Išpildęs svajonę turėti vyninę, įkūręs puikaus interjero vietą, Kauno senamiestyje (prie pilies), surinkęs gerą personalą, pasamdęs bene geriausius Lietuvos specialistus sukurti valgiaraštį, investavęs į savo darbuotojų kompetenciją, jis sukūrė labai gerą vietą.
Viskas susiklostė taip, kad ši vieta atiteko sūnui Domui. Domas patirties restoranų ir viešbučių versle turi – Vietname jam teko vadovauti barui ir SPA viešbučiui, taip pat jis visuomet padėdavo tėvui tvarkyti „G.vine“ reikalus, buvo šalia nuo pat svajonės pradžios iki jos išsipildymo. Šiuos aspektus paminėti svarbu, nes jie veda į vieną aiškų faktą. Šviežias naujas kraujas – naujas matymas, naujas mąstymas. O naujas matymas, naujas mąstymas reiškia pokyčius, kurie tik kelia vietos kokybę (kuri ir taip yra aukšta).
Koncepcija. Neįpareigojanti, jauki, stilinga geros kokybės vieta – vyninė su geru maistu. Vyninėje aukšto lygio meistrai dirba tiek salėje, tiek virtuvėje.
Virtuvėje sukasi ir prestižinę ‘Le Cordon Bleu’ mokyklą baigęs virėjas, o salėje padavėjas/someljė Paulius demonstruoja puikias vyno žinias.
Normalaus valgiaraščio čia nerasite – šviežių dienos patiekalų pavadinimai užrašomi ant lentos, kaip dienos pasiūlymas. Be abejo, pati vyninė turi savo valgiaraštį, jis sukurtas vienų geriausių Lietuvos šefų. Tad nuolatiniai klientai gali mėgautis savo mėgstamais patiekalais nuolat.
Kiek teko girdėti, dėl kai kurių klientų tiesiog nebūtų galima iš valgiaraščio pašalinti steiko, šukučių ar lašišos tartaro. Tačiau, šviežias kraujas – naujas požiūris. Kaip pats Domas minėjo, planuose – besikeičiantis valgiaraštis: pagal sezoną ir pagal šviežiausius produktus, gautus tądien.
„G.vine“ vyninė, mano akimis, yra šimtą kartų geresnė už daugelį vietų, save vadinančių restoranu...
Interjeras. Kaip Liutauras Čeprackas kažkada sakė, kad apie restoraną galima spręsti pagal tualetą, čia ši taisyklė labai stipriai galioja. Tualeto sienos – veidrodžiai, o lubos stiklinės, kuriose primesta kamščių nuo vyno.
Pats „G.vine“ interjeras – moderni klasika. Subtili ir niekada iš mados neišeinanti klasika – geros ir kokybiškos medžiagos, medis, vyno atributai. Tai labai protingas ir geras sprendimas, nes baltos plytos ir visokios keistos lemputės jau greit išeis iš mados.
Personalas. Virtuvėje dirba geri specialistai. Aptarnavimas buvo nepriekaištingas. Mane aptarnavęs vyrukas yra vyno žinovas ir vyno kortos sudarytojas. Prie kiekvieno patiekalo rinkausi priderintą vyną. Kai kurie deriniai nustebino, tačiau gan maloniai.
Maistas ir vynas. Mano ragavimai tampa profesionalesni, tad kai turiu galimybę, stengiuosi vertinti ne tik maistą, bet ir jo derinius su vynu ar kitais gėrimais. Kaip, pavyzdžiui, „Sofa de Pancho“ (meksikietiško maisto restoranas Vilniuje) maistas puikiai derinamas su tekila, itališki valgiai puikiai derinami prie itališko vyno „Tratorria da Flavio“ (itališkas restoranas Vilniuje) ar „ČIOP ČIOP“, kur kiekvieną trečiadienį gaminami vis kiti patiekalai ir derinami vis kiti vynai/kiti gėrimai. O kaip buvo čia?
Aperityvui: minėto paties Paulius gamintas alus. Amerikietiška IPA. Galinti stipriai konkuruoti su „Raudonų Plytų“ „Bocmano ūsais“. Ir šiaip „G.vine“ prideda daug šarmo – juk mažųjų aludarių alūs yra 2015-ųjų metų tendencija.
Vis dėlto klasika daro savo – jau seniai kur ragavau tokią gerą gaspačo sriubą, su teisingu šlakeliu aštrumo. Prie jos man buvo priderintas „Sauvignon Blanc“ iš Naujosios Zelandijos.
Prie šaltos sriubos ryškaus ir intensyvaus skonio bei kvapo šis vynas puikiai tiko. Nors aš gal šį vyną būčiau pateikusi prie antro užkandžio – tuno su šviežiais žirneliais, šparagais, burokėliais ir burokėlių lapeliais bei apdegintais pomidoriukais. Tunas paruoštas tobulai – traški plutelė su sezamais prideda šarmo ir suapvalina visą skonį. Protingai pasielgta, nes didžiausia dalis tuno palikta žalia. Juk kai gera žaliava, svarbiausia, jos nesugadinti.
Tą patį pasakyčiau ir apie lašišos tartarą. Prie tuno buvo priderintas „Riesling“ vynas iš Elzaso. Keistas pasirinkimas, tiesą pasakius, bet geras, nes sezamas prideda azijietiškos virtuvės prieskonio, o prie azijietiškos „Riesling“ dera puikiai. Kaip ir prie šparagų, nors aš būčiau derinusi kokį „Sauvignon Blanc“ iš Sancere regiono ar net Naujojo Pasaulio „Pinot Noir“.
Seniai sakiau, kad restoranas, lankytojus džiuginantis klasikiniu šukučių ir krevečių deriniu, niekada nepraloš. Iš tiesų šukutes dauguma moka tik sugadinti, o iškepti mažai kas. Džiugu, jog jiems pavyko! Vėl pajutau mažytį šmėstelėjimą Azijos, tikriausiai dėl citrinžolės, bet juk Azija – 2015 metų gastronominė tendencija! Prie jo priderintas „Chabli“, kuris puikiai čia tiko.
Desertui ragavau citrininio pyrago su legendiniu ‘Kracher’ Beerenauslese. Pats desertas, lyginant su visais patiekalais, buvo silpniausias, bet geras vynas viską kompensavo. Ir gerai, kad dar yra kur tobulėti.
Reziume. Teisinga koncepcija, graži istorija, geras maistas, profesionalūs darbuotojai, klasikinis interjeras ir minimalūs ryškiausių pasaulinių gastronomijos tendencijų prieskonis byloja apie puikią vietą, kuri atsiduria šalia mano top vietų Lietuvoje.
Ir ne tik mano – jaučiu, kad kai apsilankysite, įsirašysite ir jūs į savo dešimtuką ar net top penketuką. Ypač, kai šviežias kraujas signalizuoja apie gerus pokyčius. Rekomenduoju!
