Keikdamasis renku naują sumą, melsdamasis, kad nenusėstų baterija. Arba nedingtų ryšys. Ir tik po to susivokiu, kad reikia pasižiūrėti, kokią gi sumą surinkau. Žiūriu į keturženklį skaičių ir nebesuprantu – kaip aš iki tokio gyvenimo nusivažiavau? Kadangi mano naktinių godų objektas – 5 buteliai seno šampano „Krug Private Cuvee“. Sprendžiant iš etiketės, pagaminto iki 1972 metų. Jis staiga man tapo geidžiamesnis nei bet kas iki tol šioje planetoje. O juk viskas prasidėjo taip nekaltai...
Gyvenau sau ramiai, nepiktindamas mažulėlių, kol keli mano draugai nesumanė, kad dvidešimt penktąsias Lietuvos nepriklausomybės metines reikėtų paminėti atidarant kelis 1990-ųjų derliaus vyno butelius.
Derlius tada nusisekė kaip reta, vienintelė problema – jų rūsiuose tokių butelių ne vienas, ne du ir gal net ne dešimt, o manajame – nulis. Apskritas ir beviltiškas zero. Ieškoti jų vyno parduotuvėse internete? Bandžiau. Kainos kandžiojosi it savaitę nešertas bulterjeras.
Kontaktuoti su jau patikrintais ir patikimais konsultantais, tokiais kaip „Lietuvos ryte“ jau kalbintas Martynas Zemavičius iš „Clos & Cru“? Ta pati kainodaros skylė, o dar ir supratimas, kad visi mano draugai ir taip puikiai žino jo rūsį, todėl nieko nenustebinsi.
Specializuoti vyno aukcionai, tokie kaip „IdealWine“ arba „WineTraders“? Bet ten susirinkę tokie vyno guzai, kurie puikiai žino, kas verta pinigų, o kas ne, todėl jokio stebuklo dykai nenustversi.
Ir tada velnias mane sugundė paieškoti laimės interneto aukcione „eBay“.
Užtruko, kol supratau, kad norėdamas rasti tai, ko nori, turi ganytis ne tik jo pagrindiniame puslapyje, bet ir prancūziškame, itališkame, vokiškame, ispaniškame, netgi belgiškame.
Dar daugiau užtruko, kol įsitikinau, kad nėra ko bijoti, jeigu potencialus pardavėjas yra paskelbęs, jog siunčia savo vyną tik savo šalies teritorijoje. Mandagus ir lipšnus laiškas jo kalba (beje, prancūzai ir italai dažniausiai jokia kita nebendrauja, tik savąja), ir sugraudintas pardavėjas mielai siųs krovinį į Lietuvą ir netgi pasveikins tave Nepriklausomybės proga.
Kelios pardavėjų kategorijos
Tačiau ilgiausiai užtrukau aiškindamasis, ką ir iš ko pirkti.
„eBay“ vyno pardavėjus galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes. Solidžiausioji yra profesionalūs vyno pardavėjai. Jų prekė visuomet patikima, siunčia greitai, bendrauja dalykiškai. Tačiau pas juos už varguolio suvokiamą kainą gali rasti nebent kartais išmetamų akcinių dalykų. Visa kita – dažniausiai už fiksuotą kainą, kuri, jeigu prie jos pridėsi transporto sąnaudas, nelabai ir skiriasi nuo tų, kurias gali rasti Lietuvoje.
Antroji grupė – žmonės, pas kuriuos nežinia kaip atsirado daug seno vyno. Beje, senas visiškai nereiškia, kad geras. Dauguma to vyno seniai virtęs actu, tačiau jie nuobodžiai vis skelbia apie savo prekes internete, tikėdamiesi, jog atsiras naivuolių, kurie susivilios archyvine data etiketėje ir įsigis 50 metų vyno, kuris jau buvo pasenęs prieš 45 metus.
Trečio tipo pardavėjai – visokie žmonės, kurie šiaip nieko bendra su vynu neturi. Gal gavo dovanų, o patys yra prisiekę blaivininkai, gal tiesiog užtiko spintoje, gal staiga prireikė pinigų ir jie nusprendė ištraukti iš baro vienintelį ten esantį butelį, kad galėtų susimokėti komunalinius mokesčius. Jie dažniausiai apie kainas nenutuokia nieko, o įdomių dalykų pas juos rasti įmanoma.
Tačiau pati derlingiausia, žuvingiausia ir perspektyviausia grupė yra ketvirtoji – nedėkingi anūkai ir sūnėnai, paveldėję savo senelių rūsius. Jie ima juos šluoti lauk, kartais paleisdami į interneto pasaulį tiesiog neįtikimų egzempliorių.
Savo puikius 1990-ųjų „Barolo“ ir „Brunello di Montalcino“ gavau būtent iš tokio giminaičio, pučiančio dulkes nuo senolio butelių ir galvojančio, kaip čia juos greičiau konvertuoti į valiutą.
Bet jų nėra daug. Dar mažiau šansų nutverti internete tikrai garsius vardus. Užtenka ten paskelbti magiškuosius „Lafite“, „Latour“, „Haut Brion“, ir akimoju apie juos ima sukti maitvanagiai, pasiryžę atsisveikinti su paskutiniais eurais, kad tik nutvertų savo gyvenimo laimikį.
Tačiau aš radau puikią nišą – tai senas, nevintažinis šampanas. Skirtingai nuo to, kurio derlius yra aiškus ir kurio tiek kainą, tiek vertinimą galima lengvai patikrinti puslapiuose cellartracker.com bei wine-searcher.com, tokių nevintažinių burbulų kainos ir kokybės potencialą pasitikrinti sunkiau. Nebent turėtum draugų. Aš jų turėjau. Ir vadovaudamasis jų patarimais ėmiau lėtai ir atsargiai bandyti laimę.
Viskas klojosi kaip iš pypkės. Už juokingas kainas aš vieną po kito – kartais pavieniui, o kartais dėžėmis – rinkau tokius senus burbulus (beje, geriau pirkti tikrai ne po vieną vien dėl pašto išlaidų).
Bendradarbiams pabodo sutikti mane lifte su eiliniu paketu po pažastimi. Žodžiu, idilė ir nieko mažiau.
Suvedžiojo juokingai maža kaina
Kol nepamačiau tų 5 „Krug“ butelių. Iš pasakojimų žinojau, kad tai šampano žinovų alfa ir omega, šventasis Gralis ir laimės žiburys, kuris nušvinta tau ir man...
Ir tąkart leidausi suvedžiojamas to, kad iki aukciono pabaigos buvo likusios tik kelios valandos, o kaina dar atrodė suvokiama ir protu, ir širdimi. Paskambinau vienam draugui, kuris, išgirdęs tą kainą, ėmė rėkti į ragelį, kad jis už vieną butelį mokėjęs daugiau, o čia net penki!
Tada jis pasiskundė staiga pakilusiu kraujospūdžiu ir ėmė klausinėti, ar jam neverta keisti lėktuvo bilieto, skubiai skristi atgal ir laikyti mane už rankos, kad neprarasčiau sielos stiprybės ir principingumo aukcione.
Kitas draugas kūrė gražius planus, kad jeigu pasirodys, jog tas šampanas laikytas kur nors saulės atokaitoje ar ant radiatoriaus, t.y. negrįžtamai sugedęs, mes vis dar galėsime parduoti likusius keturis butelius ir taip kompensuoti nuostolį.
Trečias pasinėrė į etikečių studijavimą, pagal jų stilių bandydamas nustatyti, kokio dešimtmečio geriausi derliai sumaišyti šiame vintaže.
O juk galėjau vadovautis savo patirtimi ar bent nujausti, kad ši juokinga kaina reiškia tik viena – virš jos jau suka ratus maitėdos, klastingomis akimis hipnotizuodami laimikį ir laukdami lemiamų akimirkų. Taip ir nutiko...
Viso vyno neišragausi
Dar kartą dainuoja telefonas. Dar kartą mano statymas aplenktas. Jau noriu rinkti naują sumą, bet kažkaip susivaldau. Ir suprantu labai paprastą ir banalų dalyką – viso vyno, su burbulais ar be jų, neišragausi. Ir nereikia. Kaip ir nereikia, ką ten nereikia, negalima įsitraukti į aukciono azartą ir viršyti sumą, kurią buvai nusistatęs sumokėti iš anksto.
Joks daiktas to nevertas. Todėl, užuot padidinęs savo sumą, renku draugo telefoną. Išgirdęs, ties kokiais keturženkliais skaičiais sukaliojasi tie penki buteliai, jis graudžiai atsidūsta, tačiau po to optimistiškai reziumuoja – juk niekas negali garantuoti, kad šie buteliai buvo laikomi rūsyje pas tvarkingą senutę, kuri jų pažiūrėti nusileisdavo tik sekmadieniais, po bažnyčios. Niekas. Todėl baigiame pokalbį visiškai patenkinti ir jausdami, kad tokių perspektyvų ateityje bus dar daug.
Vynuogės dar žalios, pasakysit? Galbūt. Tačiau aš po šio įvykio jaučiausi tarsi iš naujo praturtėjęs ta suma, kurios taip ir nesiryžau paleisti į statymus. Ir kurią sėkmingai panaudosiu paprastesniems gyvenimo džiaugsmams.
