Galima ir kitaip. Liutauras Čeprackas, daug matytas per televiziją ir kelis kartus filmavęsis kartu (atsimenu, kaip kartą viename TV projekte turėjau vertinti jo kulinarinės komandos darbą, ir įvertinimas nebuvo geras, džiaugiuosi, kad jis manęs tada nepasmeigė, nes būtų buvę už ką), mokyklos „Le Cordon Bleu“ auklėtinis, sukūrė ne restoraną, o tai, kas atrodo kaip restoranas, tačiau žmonės čia ateina ne įgeidžių demonstruoti, o mokytis iš to, ką pasiūlo Liutauras.
Restoranas atrodo it kokia nelegali vieta ne pačiame geriausiame kvartale Čikagoje arba Niujorke, kur nėra iškabos, pramoniniai kiemai be pradžios ir be pabaigos, madingi loftai, neaiškios firmelės, trūksta tik jauno juodaodžio, ant kampo pardavinėjančio narkotikus, ar garsiai kalbančio su savimi ir gestikuliuojančio vyresnio amžiaus žilagalvio.
Taigi restoranas „Gastronomika“ be iškabos, labai sunkiai surandamas Vilniaus Naujamiesčio kiemų raizgalynėje (paskambinkite, jums bus paaiškinta, kaip jį rasti, jei esate guvūs, suprasite), veikiantis vos kelias dienas per savaitę (dažniausiai – dvi). Čia vakarieniausite tada, kai prasideda vakarienė, o ne tada, kai sugalvosite. Ir galbūt reikės užsisakyti vietas prieš kelias savaites kaip į kokį gerą koncertą.
Mat čia labiau renginys negu maistas ant stalo, nors, be jokios abejonės, viskas čia būtent apie maistą – pro stiklą matyti didžiulė įspūdinga virtuvė, kurią L.Čeprackas pasididžiuodamas aprodo svečiams vakaro pabaigoje. Jis ją įrengė taip, kaip norėjo. Čia daug erdvės, čia ištisa kulinarinė studija (erdvės pakankamai, kad būtų galima ir kulinarines televizijos laidas filmuoti).
Restorano patalpos labai tradicinės, praeityje buvusią pramoninę pastatų paskirtį liudija tik aukštesnės nei vidutinės lubos ir didelės erdvės, tačiau jokio pigumo ir mėgėjiško improvizavimo.
Čia ateina valgyti ir hipsteriai (nedaug jų), tačiau tai nereiškia, kad kas nors patiekia maistą nutrintose rusiškose 1969 m. pagamintose lėkštėse su rožių bei abrikosų atvaizdais ir ukrainietiškose stiklinėse, kurios anksčiau būdavo automatuose su gazuotu vandeniu ir ligoninių valgyklose. Viskas labai rafinuota, brangūs indai ir įrankiai, Vilmanto Marcinkevičiaus paveikslas ant sienos ir pabrėžtinai aukšto kalibro vyresni padavėjai – ne studijuojantis jaunimas, vakarais uždarbiaujantis picerijoje.
Vakarienės kaina (70 eurų vienam asmeniui su vynu) atsijoja neformalių ir alternatyvių pigių malonumų ieškotojus. Čia ne ta vieta.
Iš patiekalų gausos paminėsiu nuostabų užkandį – namie keptą duoną su sutirštintu žaliuoju alyvuogių aliejumi (paragavau – šios žiemos spaudimo). Klausiu L.Čepracko, kuris ir pats atneša patiekalus kai kuriems valgytojams, kaip jis tirština alyvuogių aliejų? Nesako, tik šypsosi. Na, gerai, tebūnie paslaptis.
Moliūgų sriuba su kinkanais (pirma patiekiami kinkanai, uždengti skaidriu karameliniu stikliuku, ant jo pilama karšta sriuba, stikliukas ištirpsta sriuboje, o kietoki karamelizuoti kinkanai lieka plūduriuoti kaip akcentas) man pasirodė tikrai aukštas pilotažas – jaukus patiekalas, namų prisiminimas, skonis dvisluoksnis ir pakylėtas į kulinarinio meistriškumo aukštumas.
Apskritai L.Čeprackas (jis ir pats tai pripažįsta, kai pasakau) nemaišo skonių ir džiaugiasi jų atskyrimu – kone kiekvieną sudedamąją dalį galima apčiuopti ir ja pasidžiaugti pereinant prie kitos – ar tai būtų papajų sėklytės su perlamutriniu minkštimu, ar sūrio skonio ledai, ar dar kas nors.
Itin patiko lėtai kepta ir plėšyta mėsa, užlieta švelnia šilkine bulvių antklode, – iš esmės pagal struktūrą tai toks pašlovintas ir pagerintas piemens pyragas („shepherd’s pie“), kuris būtų standartinis ir nuobodus neegzistuojančios angliškos virtuvės patiekalas, jei ne nuostabus interpretavimas.
Vyno derinimas kompetentingas, tačiau už 70 eurų vienam asmeniui kokių nors kosminių dalykų tikėtis neverta. Įsivaizduoju, kad padidinus mokestį iki kokių 170 eurų jau būtų galima patiekti labai rimto vyno, tačiau tokia bilieto kaina labai sumažintų galinčių mokėti klientų skaičių.
Įspūdis geresnis, nei tikėjausi. Kur kas geresnis. Tikėjausi daugiau vaidybos ir išorinio vizualaus pretenzingumo, o gavau skonių fejerverką, atliekamą labai patyrusių rankų. Penkios žąsys iš penkių.
