Restoranas įsikūręs Konstitucijos prospekte, netoli požeminės perėjos. Tiems, kurie dar prisimena laikus, kai nebuvo interneto, paaiškinsiu, kad tame pastate kažkada buvo oro linijų kasos, tik įėjimas iš kiemo pusės ir žemyn pro tokias duris, kur kažkada turbūt buvo katilinė. Ieškodami skambinome jiems du kartus, ir antrą kartą darbuotojas, tegul Dievas jį laimina, išėjo į viršų mūsų pasitikti ir pamojuoti ranka.
„Jūs tikrai ne pirmas klaidžiojate“, – sako.
Sutinku su darbuotoju, kad kažką reikia su reklamomis daryti, nors gal nauja reklama pasimestų šiame betono šabakštyne, kurį reikėtų griauti, ir kuo greičiau, dideliu buldozeriu su visais pigiais kazino, neaiškios kosmetikos salonais, prezervatyvų parduotuvėmis. (Ne, gal jūs man pasakykite, kam gali būti negana apsisaugojimo priemonių iš prekybos centro ir kas gali tarti: kažką turiu daryti su savo gyvenimu, privalau nusipirkti dovaninę trijų šimtų vienetų dėžę, kad užtektų mėnesiui. O gal čia perka tie, kurių laukia didelė šventė kur nors prie ežerų, partijos sąskrydis, ir reikia visiems įduoti po penkis, kad naktis neprailgtų?)
Juo labiau kad „7 Elephants“ iškaba labai santūri, tokių gražių rūdžių spalvų ir labiau tiktų senamiesčiui, pagalvojau aš.
Viduje interjeras kažkoks lyg iš senų nuotraukų: prietema, tamsios sienos ir minkštasuoliai pasieniais. Na, čia toks lydinys iš viešbučio restorano kur nors Amerikoje, prie Finikso oro uosto Arizonoje, kur nakvoja ir nuobodžiauja keliautojai, atvykę siūlyti kuro siurblių arba dalyvaujantys motyvaciniame seminare kopijavimo aparatų pardavėjams, ir galbūt valiutinio baro užsieniečiams iš to paties netoliese esančio buvusio „Lietuvos“ viešbučio, kuris ten funkcionavo sovietinių laikų saulėlydžio metais.
Atsimenu, koks jaučiausi laimingas tame bare gerdamas skardinę alaus už du dolerius – tai anais laikais buvo vidutinis savaitės atlyginimas, o aš jau uždirbdavau pirmąją tvirtą valiutą savo gyvenime ir norėjau jaustis tikru ponu. Gerai, kad visada turėjau teisingai išsidėliojęs prioritetus.
Valgiaraštis nedidelis, ir bizoniena gerai matyti – čia ir mėsainis, ir kepsniai, ir net salotos su bizonų mėsa.
Nuo salotų ir pradedame (7 Eur). Salotos vidutiniškos. Priplėšyta bizonų mėsa nebloga, tačiau ji yra sau, o daržovės – sau. Koks bizono skonis? Šiuo atveju – kaip plėšytos traškiosios aromatinės anties kinų restorane, kuri paduodama su blyneliais, agurkais ir tirštuoju „hoisin“ slyvų padažu.
Kitas užkandis – ant grotelių keptos krevetės (9 Eur) visiškai nuliūdina. Jos beskonės, ir padažas su bazilikais negelbėja. Prieš penkiolika metų kas nors gal ir būtų sakęs, kad kitokių Vilniuje negausi, bet dabar nebe tie laikai, ir tokių pavargusių gyvių, vien tik išvaizda primenančių jūrų gėrybes, nereikia pateikinėti.
Brangiausias patiekalas valgiaraštyje, kaip suprantu, restorano pasididžiavimas, yra bizono kepsnys (26 Eur). Ar kaina pateisins lūkesčius? Vidutiniškai kepta raudona mėsa labai sultinga, fantastiška, minkšta, tik gal per daug padažo užpilta, sakyčiau. Geram kepsniui nereikia padažo. Gausus padažas – blogos mėsos palydovas ir maskuotojas. Jei lankytojas labai nori to padažo, tai gal jam atskirai jo įpilti, bet tegu mėsa pasipuikuoja ant lėkštės.
Pigesni, bet turbūt ne ką mažiau gardūs yra bizonienos medalionai (12 Eur) – jei šį mėnesį piniginėje nekas, galite paragauti šio biudžetinio varianto. Irgi sultingi, padažas ne taip dominuoja.
Dviese už pietus sumokėjome 59 eurus ir arbatpinigių.
Įspūdis dvilypis. Aplinka lauke baisesnė už karą, rasti restoraną sunku, interjeras gal ironiškas, o gal ir rimtas.
Ar yra taisytinų patiekalų? Yra. Tačiau yra ir nepaaiškinamas jausmas, kad jei norėčiau užkirsti raudonos mėsos ir pažadinti savo viduje žvėrį plėšrūną ar šiaip agresorių, turbūt ir vėl čia eičiau.
Keturios žąsys iš penkių.
