Galvojau, kad žinomo virtuvės vadovo Deivydo Praspaliausko „Bistro1dublis“ jau buvo toks pavadinimas, kurio niekas negali prisiminti, juo labiau užrašyti, ir kad jau keistesnio nebus. Būna, pasirodo. Kitas žingsnis jau bus toks, kad pavadinime bus vien nepažįstamos kalbos nežinomos raidės, keli skaitmenys ir šypsniukas, bet kol kas turime šitą pavadinimų čempioną. Aš nieko nesakau. Aš tiesiog sakau, kad reikia žinoti, kur sustoti, man taip atrodo.
Laikraštis, kurį vadinu savo laikraščiu (pavyduolių pykčiui), „Lietuvos rytas“ nusprendė pažiūrėti, kaip aš vertinu restoranus (netrukus bus apie tai šeštadienio numeryje, sekite, prašom, spaudą). Kodėl man jo nevadinti savu? Nesu jo savininkas, tačiau juk daugelis apie gyvenamąją vietą sako „mano miestas“, nors ir neturi visų miesto pastatų, aikščių ir parkų nuosavybės dokumentų. Taigi mano laikraštis norėjo pažiūrėti, kaip čia viskas vyksta, atsiuntė korespondentę ir fotografą ir, šiek tiek pabauginę personalą, pasodino mane prie lango.
Ne, tikrai neliepė ruošti nieko išskirtinio, net nesakė, kas ateis, bet pasakyk žmogui, kad ateis fotografas į jų įstaigą, ir visi pradeda nevalingai žegnotis. Nuo seno lietuvis bijo žmogaus su kamera. Atsimenu, kai man buvo kokie penkeri, aš išeidavau į gatvę prie namų Kaune ir, pasiėmęs kažkokią įrangą nuo palėpės, apsimesdavau, kad matuoju automobilių greitį. Ir ką jūs galvojate – automobiliai pristabdydavo. Nežinau, kodėl papasakojau šią istoriją. Tačiau jums nepakenks žinoti.
Atėjome per pietus – pietų metu čia tik dienos pietūs. Na, nieko baisaus, toks jau yra biuro darbininkų metas. Esu kalbėjęs iš aukšto apie dienos pietus, dabar taip jau nebekalbėčiau: žmonėms reikia valgyti, ir pavalgyti greitai, ir negali kasdien pietums išleisti penkiasdešimties eurų, nes nelabai kas iš atlyginimo liks, ypač jei ne vieną šampano taurę užsisakysi.
Valgiaraštis paprastas: pagrindinis patiekalas – 5 Eur, du patiekalai – 6 Eur ir trijų patiekalų pietūs – 7 Eur. Jei jums, kaip ir man, atrodo: ką galima padaryti iš trijų patiekalų už septynis eurus (viename mano pamėgtame restorane vien sriubos dubenėlis kainuoja aštuonis), pristabdykite nuostabą, nes Vilniuje pilna kavinių, siūlančių dienos pietus už 3–4 eurus, ir ten, na, aš nežinau, kaip ten ir ką gamina.
Todėl septyni eurai dar yra neblogai, pažiūrėsime, ką jie padarys už juos. Juo labiau kad, daugelio skaitytojų įsitikinimu, bet kurio patiekalo savikaina yra penkiasdešimt euro centų. Apie jų įsitikinimus aš žinau, nes skaitau komentarus, kuriuose jie man taip pat praneša, kad esu maitinamas nemokamai. Aš vis bandydavau išeiti nesumokėjęs, mojuodamas išspausdintais ant popieriaus komentarais („visi žino, kad valgau nemokamai“, sakydavau), bet viskas baigdavosi tuo, kad iškviesdavo policiją ir tekdavo susimokėti. Nėra lengvas profesionalaus kritiko gyvenimas.
Pirmasis patiekalas – salotos: viskas labai šviežia, tačiau nenustebina, net ir burokėliai, supjaustyti kubeliais, nesusmulkina ir nesupjausto mano širdies. Užtat salotose pasislėpusios marinuota skumbrė (puiki) ir sūdyta lašiša (irgi labai gera) laukia kaip staigmena ir atlygis už tai, kad triauškiau lapus. Gera proga papasakoti pašnekovams, kad vaikystėje buvau kaip visi vaikai, valgydavau kaip visi ir nemėgdavau daržovių. Tikriausiai širdyje vis dar esu šiek tiek vaikas, nes, kaip visi mažyliai, visada renkuosi kepsnį, alaus bokalą ir desertui dvigubą porciją viskio. Daržovės man tik antroje vietoje.
Kreminė špinatų sriuba pasirodo visiškai ne dienos pietų kokybės: tai tikrai restoraninis patiekalas. Spalva ryški, kaip ką tik nudažyta tvora mano gimtajame Kauno Žaliakalnyje, ir lėkštės viduryje grūdėtosios varškės gumuliukai atrodo egzotiškai ir rafinuotai. Ir varškės tekstūra burnoje maloniai kontrastuoja su kreminės sriubos glotnumu. Puiku.
Pagrindinis patiekalas buvo vištienos suktinuko riekelės su morkų muslinu (o iš spalvos maniau, kad gal tai moliūgai) ir grikių kruopainiu (neklauskite manęs, ar taisyklingas šis žodis, aš manau, kad jei įrašytas valgiaraštyje, jis yra tinkamas).
Vištiena atrodo kaip mažytės į spiralę susuktos dešrytės – prisiminiau liūdnai dūsaudamas savo ankstesnį gyvenimą Anglijoje ir ten mėgtas Kamberlando dešreles („Cumberland sausages“), nubraukiau šykščią vyrišką ašarą: kaip gera buvo civilizuotoje, pažangioje šalyje, kur pinigai liejosi upeliu ir nereikėdavo rašyti užsakytų straipsnių, kad sukrapštyčiau kelias monetas maistui ir šildymui. Gaila, kad išprašė mane iš ten. Na, bet kaip išėjo, taip išėjo. Dabar valgau tą vištieną ir vėl galvoju, kad visai nebloga. Tikrai nebloga. Nepavadinčiau patiekalo išskirtiniu, bet vis sau primenu: septyni eurai už visus pietus, Andriau, čia kaina kaip pusės kokteilio.
Galiausiai dar pavaišina mažyčiu desertu (šaukštelis ledų su saldžiu kremu, sako, čia duoda visiems, ne tik žinomam vyrui ir pripažintam apžvalgininkui), ir tada suprantu, kad tikriausiai kas nors finansiškai remia šį restoraną. Kaip jie tai daro už septynis eurus, aš nesuprasiu. Ir dar gerti duoda kompoto.
Dviese sumokėjome 12 eurų ir dar palikau arbatpinigių (dviese, nes fotografas Ramūnas Danisevičius gėrė tik kavą). Maistas gal ir nebuvo stebuklingas, tačiau už tokią mažą sumą tai jau kažkokia magija. Aš gal nueisiu ir vėl tik tam, kad įsitikinčiau, kad jie gali tai padaryti kiekvieną dieną. Keturios žąsys iš penkių.
