Lankydamasis Vilniuje R.Allansonas, kuris yra pasaulinio prekės ženklo „Grant's“ ambasadorius, pasidalino patarimais, kaip reikėtų teisingai ragauti viskį ir papasakojo, kaip pats tapo šiuo gėrimo vertintoju.
„Mama visada būdavo teisi“
R.Allansonas teigė, kad viskis visada buvo greta jo. Kurį laiką Robo tėtis dirbo viskio gamykloje, o vėliau, kai Robas tapo studentu ir jau galėjo nusipirkti alkoholio, rinkdavosi viskį. Tiesa, studentavimo laikais Robas pirkdavo pigesnį maišytą viskį.
Turbūt dar viena iš priežasčių, lėmusių didesnį susidomėjimą viskiu, buvo jo gyslomis tekantis airių ir škotų kraujas. Paklaustas, ar šeimoje kildavo diskusijų, kuris viskis – airiškas ar škotiškas – geresnis, pašnekovas pajuokavo, kad tam nebuvo reikalo.
„Jei žinote airius, turėtumėte suprasti, kad mano mama visada būdavo teisi, – juokdamasis kalbėjo R.Allansonas ir surimtėjęs pridūrė. – Išties airiško ir škotiško viskio turbūt negalima lyginti. Airiai turi vadinamąjį „Pot still Whiskey“. Tai tik Airijoje ypatingu puodo formos distiliavimo aparatu gaminamas viskis, kuris visiškai skiriasi nuo visų kitų“.
Karjerą pradėjo kaip žurnalistas
Viskio vertintoju R.Allansonas tapo ne iš karto. Kurį laiką jis dirbo žurnalistu – į regioninę ir nacionalinę Didžiosios Britanijos spaudą rašė apie politiką ir kriminalus, vėliau dirbo prestižinio pasaulyje gerai žinomo žurnalo „Whiskey Magazine“ redaktoriumi. Kaip pats juokauja, net ir jo nušviečiamos temos buvo artimos viskiui.
„Dar ir dabar kartais rašau, pavyzdžiui, kompanijos „Grant's“ žurnalui. Šiemet ketinu pradėti rašyti ir į daugiau žurnalų“, – atskleidė pašnekovas, kuris dabar labiau žinomas ne kaip žurnalistas, bet kaip „World Whiskies Awards“ ir „Independent Bottlers‘ Challenge“ apdovanojimų valdybos narys bei konkurso „American Craft Spirits Association" teisėjas.
Talentas išugdomas dar vaikystėje
Neatskiriama R.Allansono, kaip viskio vertintojo, dalis yra ir šio gėrimo ragavimas. Anksčiau jis yra degustavęs ir kitus gėrimus, pavyzdžiui, džiną bei romą.
Anot pašnekovo, kiekvienas gali išmokti ragauti, atpažinti ir įsiminti pagrindinius skonius bei kvapus. Tačiau tik retam lemta tapti vadinamuoju super ragautoju, gebančius pajusti neti ir subtiliausius skonio ar kvapo niuansus. Tokie ragautojai savo talentą išugdo dar vaikystėje, nes, anot Robo, iki sulaukiant 12-14 metų įsimenama daugiausiai skonių ir kvapų.
„Nustatyti super ragautojus padeda mažas mokslinis testas. Liežuvio galiuku jie paragauja labai silpnai išreikšto skonio mėginį ir turi nustatyti, koks jis: sūrus, saldus, kartus ar aštrus“, – pasakojo pašnekovas.
Geriems ragautojams svarbu ne tik gebėti išskirti tik skonį, bet ir kvapą. Todėl reikia labiau susikaupti.
„Viskiui nesvarbu, kas jį geria“
Patyrusių viskio ragautojų pasaulyje yra ne tiek ir mažai.
„Vien aš pažįstu mažiausiai 35 ragautojus. Viskio ragavimas darosi vis populiaresniu ir vis daugiau žmonių pradeda tuo užsiimti“, – pastebėjo R.Allasonas.
Tarp viskio ragautojų yra ir moterų, kurios, beje, laikomos vienomis geriausių degustatorių viskio pramonėje.
„Viskiui nesvarbu, kas jį ragauja – vyras ir moteris. Tai nėra vyriškas gėrimas. Viskis yra tiesiog gėrimas, skirtas mėgautis visiems žmonėms, nepriklausomai nuo lyties“, – teigė pašnekovas.
Per vakarą patyrę ragautojai spėja išragauti po keliasdešimt gėrimo rūšių. Yra net ragautojų, kurie per vakarą sugeba degustuoti po 100-120 rūšių gėrimo. R.Allansono asmeninis rekordas yra 78 paragautos viskio rūšys per vakarą.
„Daugiau neragauju, nes žinau savo ribas. Po 78 ragavimų jau nebegalėčiau pasakyti jokio skirtumo tarp skirtingų rūšių. Be to, turiu įsipareigojimų šeimai, todėl negaliu padauginti“, – paaiškino Robas.
Kaip teisingai ragauti viskį?
Susiruošus ragauti viskį reikėtų vengti to, kas susilpnina skonį ar kvapą: tabako, sunkaus maisto, česnakų, kvepalų. Skonį ar kvapą gali iškreipti net rankų kremas ar ant taurės likusi lūpų drėkiklio žymė.
Degustaciją reikėtų pradėti nuo gėrimo taurėje apžiūros. Pasak R.Allansono, jeigu pateliūskavus vadinamosios gėrimo kojelės ant taurės sienelių atsiranda po ilgesnio laiko, vadinasi tai – gana tirštas, lipnus viskis, kuris paliks stiprų skonį burnoje.
Toliau reikėtų viskį pauostyti. Jis gali kvepėti įvairiai: gėlėmis, vaisiais, karamele, ąžuolu, šviežiu medžiu, kartais – rūkyta mėsa ar saldžiomis daržovėmis. Kuo senesnis viskis, tuo jo kvapas artimesnis vaisiams, pavyzdžiui, obuoliams.
Uostant maišytą viskį, reikėtų ieškoti pusiausvyros tarp salyklinio ir grūdų gėrimo.
Pagaliau ateina metas pačiam ragavimui. Ragauti viskį reikia neskubant.
„Tai – ne degtinė, kuri išgeriama iš karto, – įspėjo ragautojas. – Viskį reikia palaikyti burnoje, pajausti jo skonį. Ragauti viskį reikia visa burna, nes joje yra daugybė skonio receptorių, kurie padeda atskleisti vis kitokį skonį“.
Gėrimą patartina nuryti
Viskį ragautojai paprastai nuryja. Išspjauna nebent tie, kuriems vėliau reikia vairuoti.
„Be nurijimo ragavimas nebus baigtas. Juk viskis turi būti ragaujamas visa burna – jo aštrumas pajuntamas gerklės gale, todėl labai svarbu gėrimą nuryti“, – paaiškina ragautojas.
Jeigu nurijus viskį burnoje lieka per stiprus skonis, rekomenduojama atsigerti vandens ar suvalgyti šiek tiek duonos. Panašiai reikėtų elgtis ir degustuojant kelias skirtingas gėrimų rūšis – vanduo ne tik padeda atgaivinti burną, bet ir neleidžia susimaišyti skoniams.
Kaina nebūtinai reiškia kokybę
Ieškantiems kokybiško viskio R.Allanosnas patarė nebūtinai žiūrėti į kainą. Esą geri būna ir pigesni viskiai.
„Pigiau paprastai parduodami maišyti viskiai. Jų kokybė priklauso nuo to, kaip jie yra suderinti, ar išlaikyta pusiausvyra tarp grūdinių ir salyklinių viskių. Jeigu ta pusiausvyra neišlaikyta – per daug juntamas grūdų ar salyklo skonis, arba viskis buvo brandintas netinkamoje statinėje, jis laikomas nekokybišku“, – atskleidė viskio ambasadorius.
