Nebūtinai, bet aš šį sykį netikrinsiu kalėjimo valgyklos maisto, geriau pažiūrėsiu, ką Stokholmas siūlo atvykusiam prakutėliui – na, tam, kuris svetimame mieste nori nueiti į kokią nors vietą, kuri yra vietinių pasididžiavimas, kur reikia užsisakyti staliuką prieš savaitę ir kur apsilankę žmonės vėliau pasakoja vieni kitiems, kad, žinote, mes ten buvome.
Restoranas „Eriks Gondolen“ Stokholmo centre atrodo kaip koks statybų kranas – ilgas kaištis, įsmeigtas į aukšto pastato viršutinį aukštą, toks lyg ir šiltnamis padebesiuose.
Iš viršaus galima matyti ne visą Stokholmą, bet didelę jo dalį (tiesa, gal ir ne pačią gražiausią), tačiau vis tiek įspūdinga.
Restoranas atidarytas 1979 metais. Tais laikais žmones buvo lengva nustebinti, lengviau nei dabar. Ne tik Švedijoje – net ir Lietuvoje anais laikais Gedimino prospekte ožkos ganėsi ir nebuvo nei telefono, nei televizijos.
Įdomiau, jog restoranas tada taip nustebino švedus, kad jie ligi šiol neatsitokėjo: rezervacijos tai pačiai dienai negausi (užsisakiau prieš savaitę) ir atėjus raukomasi, liepiama laukti, atseit staliukas neparuoštas. Nieko baisaus, palauksime prie baro, kaip ir daugelis kitų, kurie čia atėjo ir geria per brangius kokteilius. Labai vidutiniško vyno taurė čia kainuoja apie 10 eurų – Švedijoje valdžia žmones moko mažiau girtuokliauti keldama kainas. Švedai ašaroja, bet geria viltingai laukdami atostogų pigesnėse šalyse.
Užkandžiams šukutės (man visada patinka šukutės) – 155 kronos (16,61 Eur). Gerai paruošta? Normaliai. Ir aš taip pagaminčiau, jeigu ką. Graži lėkštė su restorano logotipu. Senamadiška, šiek tiek vakarykštis skonis, bet čia vakardiena tvyro visur. Toks patenkintas snaudulys.
Pusė omaro (160 kronų, 17,13 Eur) – paprasta kaip virta bulvė. Šalia liūdnas citrinos griežinėlis. Kaip Babtų kooperatinėje kavinėje prie kalmarų žiedų iš šaldiklio. Gerai, kad geras vaizdas pro langus ir brangus labai vidutiniškas vynas viską užglaisto ir atitraukia dėmesį.
Kaip pagrindinį patiekalą renkamės elnieną (330 kronų, 35,34 Eur), nes juk Švedija, čia net specialūs kelio ženklai yra, perspėjantys apie laigančius elnius, ir kariuomenėje, sako, yra kavalerijos divizija, kinkomais elniais važinėjanti. Mat Šiaurės kraštas. Na, vėl nieko ypatinga. Uogienė ant mėsos kaip iš „Ikea“ parduotuvės Vilniuje – tai gal nėra blogai. Dar nesu nusivylęs „Ikea“ parduotuve, bet ten už 35 eurus galima ne patiekalą, o dvi sofas nusipirkti, pagalvoju sau.
Ar labiau nustebins menkė (295 kronos, 31,59 Eur)? Ne, nenustebino, menkė kaip menkė – gera žuvis, kažkada buvo nebrangi, kol visos nebuvo išgaudytos, dabar jau beveik delikatesas. Prie menkės patiekta žuvies dešrytė įspūdingesnė, bet ar vėl užsisakyčiau šį patiekalą? Tikrai ne.
Kriaušių putėsiai (110 kronų, 11,78 Eur) sunkiai įsimenami. Papuošti laužyto šokolado lakšteliais, desertas atrodo kaip iš kokių 1985 metų kulinarijos žurnalo.
Supratau, ką šis restoranas man primena. „Neringą“ Vilniuje, tik „Neringoje“ skanūs „Kijevo“ kotletai, o čia šiaip viskas tiesiog kompetentingai paruošta, ir tiek. Jokios vaizduotės nėra, pastarąjį kartą ji čia lankėsi prieš trisdešimt metų. Jei būčiau „Eriks Gondolen“ virtuvės vadovas, nerašyčiau šito savo gyvenimo aprašyme.
Už vakarienę dviese, įskaitant arbatpinigius, sumokėjome 1300 kronų, arba 140 eurų. Dvi žąsys iš penkių.
