Gėlavandenių žuvų srityje jau kuris laikas specializuojasi „Šturmų švyturys“ Kintuose, o dabar ir Vilniuje, bet gėlavandenės žuvys yra gėlavandenės žuvys – jos tik neturtingos jūrinių žuvų seserys.
O aš visą laiką ilgėjausi menkės, lašišos, tuno ir jūrų gėrybių – aštuonkojų, šukučių, ilgųjų moliuskų ir kitokio velnio – ir norėjau, kad tai būtų restorano pasididžiavimas, o ne antras pasirinkimas tiems, kurie šiandien nenori jautienos. Sakiau: Lietuva bus tikri Vakarai, kai čia bus jūrinių žuvų restoranas.
Dabar jau galima bandyti, ar tikrai. Vilniuje, „Ogmios“ mieste, greta žuvų ir jūrų gėrybių parduotuvės yra to paties pavadinimo restoranas „Šiaurės jūra“.
Žmonių kol kas nedaug, o gal ankstokai atėjau, ir interjeras griežtai industrinis, net asketiškas. Teisingai. Brutalus paprastumas neblaško dėmesio ir leidžia galvoti apie maistą. Tik mėlynai šviečia akvariumas, kuriame plaukioja omarai – jei vieną jų pasirinksite, jis keliaus į puodą su verdančiu vandeniu.
Kiek žmonių norėtų ir mane pamatyti plūduriuojantį tame baseine surištomis žnyplėmis, kad galėtų pasakyti: „Į puodą jį!“ Kokios mintys mane aplanko... Todėl, kad rašytojas.
Valgiaraštis nedidelis – nuolatinis ir besikeičiantis (pastarasis šiek tiek trumpesnis), ir viskas apie žuvis ir jūrų gėrybes.
Pirmasis patiekalas – įvairių žuvų sriuba (8 Eur). Aš nestabdysiu. Tai geriausia žuvienė, kurią esu valgęs Lietuvoje. Gal kas nors sakys, kad tai brangoka už sriubą, bet tai ne koks nors dienos pietų dubenėlis. Tai meno kūrinys. Žuvies viduje daug, dar geldelės ir daržovės paruoštos smulkiai, delikačiai – neprimėtyta, kaip kitur būna, domino kauliuko dydžio bulvių kubelių. Aš vėl prašysiu tos žuvienės, kai ateisiu kitą sykį.
Austrės su agurkų kapotiniu ir citrina (trys austrės, 7 Eur) buvo geros, bet man visada patinka austrės be nieko. Nei agurkų, nei svogūnėlių, nei acto, nei citrinų – tiesiog šliurpsintis, švelnus, lūpas glostantis austrės kūnas, kvepiantis jūra, ir nieko daugiau. Aš toks, aš keistas.
Tuno kepsnys (19 Eur) buvo tobulas. Tokį tuną Vilniuje pagamina gal dar pora restoranų, ir viskas. Mėgėjai meldžiasi tokiam tunui. Mėgėjai vartosi naktimis laukdami, kada dieną restoranas bus atidarytas ir jie vėl galės jo paragauti. Rausvas, beveik violetinis, na, tiesiog tobulai žalias viduje. Spyruokliuojanti, elastinga konsistencija. Ir švelnus vyno padažas, neužgožiantis, elegantiškas.
Kai tik atnešė vilkešerį (16 Eur), pamaniau, kad man bus sunku jį pagirti: nuo vaikystės esu išlepintas, ir visa žuvis ant lėkštės reiškia, kad reikės rakinėti kaulus, o tai ne ponų užsiėmimas. Man labiau patinka žuvų piršteliai – gali kąsti, nuo kurio nori galo.
Tačiau šis žuviukas ne tik buvo patogus valgyti (pagrindinis kaulas lengvai atsiskyrė). Ne tik. Skonis mane pravirkdė džiaugsmo ašaromis: padariau, ko paprastai nedarau, ir paklausiau virtuvės vadovo, kaip tai pasiekiama (pakepama ant grilio, pasirodo) – švelniai rūkytas, dūminis nerūkytos žuvies skonis, kur švelniai spurdėjo delikatus baltumas, glostantis gomurį kaip kiaušinio, virto be lukšto, baltymas.
Jei reikės kam nors ką nors rekomenduoti sostinėje, sakysiu, eikite tenai, klaupkitės ant kelių ir prašykite to vilkešerio, ir dėkokite Dievui, kai jums atneš valgį.
Desertai, vanilės putėsiai su šokoladu (2 Eur) ir kriaušių pyragas (4 Eur) buvo puikūs, švelnūs, maloniai kandantys aviečių sniego rūgštele, tačiau ne dėl jų buvome atėję į restoraną, tiesiog toks kritiko darbas, reikia ir desertų paragauti.
Dviese sumokėjome už vakarienę su vynu ir kava, įskaitant arbatpinigius, 80 Eur. Jei būtume valgę dvi picas tinklinėje picerijoje, būtų brangoka, tačiau už absoliučiai nepriekaištingą, tobulą maistą – santūri kaina.
Šis restoranas įgyvendino dar vieną mano svajonę: taip, pagaliau Vilniuje yra nuostabios jūrinės žuvies, kurią ruošia tie, kas dievina jūrinę žuvį.
Penkios žąsys iš penkių. Stokit į eilę, nes greitai čia reikės rezervuoti staliuką prieš savaitę.
