Klaipėda dar tik kelia galvą kaip vieta pavalgyti (tik šiemet pirmoji ir kol kas vienintelė įstaiga ten buvo įvertinta penkiomis žąsimis iš penkių – „Momo Grill“), tačiau procesas vyksta greitai, ir jei toliau taip eisis, po metų galėsiu skelbti, kad tikrai būtent Klaipėda, o ne Palanga (ir jau tikrai ne Kaunas) tapo antruoju Lietuvos kulinariniu centru.
Kavinę ilgu prancūzišku pavadinimu „La maison du croissant“ (Sviestinio ragelio namai, skamba išdidžiai, beveik kaip „tekančios saulės namai“ iš dainos) man rekomendavo Klaipėdos vyno specialistai, sakė, dabar čia karščiausia uostamiesčio vieta, visi nuo jos alpsta. Turbūt eina, jei tik sugeba atsiminti kavinės darbo laiką – per savaitę ji turi penkis skirtingus darbo laikus. Aš sutrikčiau ir turbūt važiuočiau numojęs ranka į degalinę, ta nors ištisą parą veikia. Na, čia toks juokas, jei nesupratote.
Dar klaipėdiečiai sakė, kad tos kavinės savininkai pamišę dėl tobulų sviestinių ragelių (kruasanų), ir kai neturi bent vienos sudėtinės dalies, jų tiesiog nekepa. Kai aš atėjau, rageliai buvo, vadinasi, visos dalys buvo vietoje.
Kavinė įsikūrusi Turgaus gatvėje, kuri yra viena pagrindinių Klaipėdos centre, bet žmonių šventą dieną nedaug – maždaug tiek, kiek būna Vilniuje ketvirtą valandą ryto. Nieko, kada nors uostamiestis pagyvės.
Tačiau viduje labai daug žmonių, daugelis su vaikais, pietaujančios tuštutės, vyresnio amžiaus lankytojos, žodžiu, visokios kategorijos.
Interjeras čia verčia iš koto. Daug baltos spalvos, krištolo sietynai (Kaune sakytų „krikštolo liustrai“) bei visokios puošmenos patenkintų net ir išrankiausią Kauno priemiesčio gyventoją, jei jis turėtų tiek pinigų.
Čia yra lyg hibridas iš operos teatro, vestuvinių fotografijų studijos ir baldų salono. Man nebaisu, aš turiu tamsius akinius, bet jautresnį lankytoją galėtų ir apakinti.
Šiandien siūlomas jų specialusis rusiškų patiekalų valgiaraštis (girdėjau, kad savininkai susiję su Rusija, bet negaliu patvirtinti), jį ir pabandome.
Agurkinė sriuba (1,50 euro) yra tikrai gera, tiršta, sušildanti šaltą pavasario dieną. Kas čia per kaina? Vilniuje už tiek nė arbatos nenusipirksi, o čia visas patiekalas. Gal tikrai uostamiestyje perkamoji galia pristabdyta? Sakau, sostinėje pasiūlius tokias kainas, žmonės stovėtų eilėje lauke, rašytų kreidutėmis ant grindinio SRIU-BOS ir skanduotų patiekalo pavadinimą.
Virtinukai su bulvėmis (4 eurai), irgi iš „rusiškojo“ valgiaraščio, man pasirodė švelnūs, na, toks naminis patiekalas. Nieko baisiai įsimintina, bet labai nebrangu ir sotu ir pilvo neskauda.
„Cezario“ salotos (7 eurai) nustebino porcijos dydžiu. Vištienos gabalas, keptas ant grotelių, tokio dydžio, kad vidutinis taupus restoranas iš tokio kiekio vištienos paruoštų kokius tris patiekalus. Už septynis eurus tomis salotomis galėčiau pamaitinti visą kieno nors šeimą (na, žinote, tą pačią šeimą, apie kurią komentaruose man žmonės rašo prie kiekvieno straipsnio – „už tiek pinigų, kiek tu praėdei per valandą, mano šeima minta mėnesį“).
„Cezario“ salotos be vyšninių pomidoriukų, ir tai palieka šypseną mano veide. Ačiū jums, gerieji žmonės.
Sviestinis ragelis (1,10 euro) yra labai sviestinis. Labai, labai sviestinis – kai kas sakytų, kad toks ir turi būti, man, pavyzdžiui, labiau patinka Vilniuje kepami „Thierry“ kepyklos gaminiai, kurie truputį sausesni. Bet nebandau pasakyti, kad čia kruasanas prastas. Ne, labai geras.
Dviese sumokėjome, kartu su arbatpinigiais, 20 eurų – nemanau, kad daug už pietus, net ir be alkoholio. Nieko ypatinga ten nėra, išskyrus interjerą (kurį tikrai verta pamatyti ir atsineškite fotoaparatą, nes galėsite mamai ir močiutei parodyti), tačiau priekaištų irgi jokių.
Kad „La maison du croissant“ prisikimšę žmonių, liudija, jog kavinė užpildė didelę nišą Klaipėdoje ir kad tame mieste prie jūros dar labai daug vietos augti.
Keturios žąsys iš penkių.
