Saragosa yra nedidelis miestas, Aragono srities centras, gyventojų skaičiumi truputį didesnis už Vilnių, Ispanijos šiaurės rytuose, pusiaukelėje tarp Barselonos ir Madrido, ir čia yra tokia Ispanija, kokios turistai paprastai nelabai patiria: nei pajūrio kurortų ir paplūdimių, nei sostinės blizgesio, nei pretenzingo jaunimėlio nulaižytos Barselonos, kurią jie vadina Barsa ir kurioje daugelis išeina tinginystės pradmenis, programuojančius juos visam gyvenimui.
Saragosoje turistų iš užsienio beveik nėra, tačiau pilnos religinių suvenyrų parduotuvės (asortimentas – nuo mažyčių statulėlių iki natūralaus dydžio asiliuko ir ant jo atjojančio Jėzaus skulptūros) liudija, kad į miestą atvyksta maldininkai: mūsų eros pradžioje, sako žinantys, čia atvykusiam apaštalui Jokūbui vyresniajam apsireiškė Švč. Mergelė Marija, ir nuo tada miestas tapo Ispanijos Šiluva.
Kai nedaug išmanai, kur eiti ir ką valgyti (jei būtume prie jūros, kaip visi turistai valgytume paeliją ir gertume alkoholinį kompotą, vadinamą sangrija, o čia juk ne tokia vieta), eini į restoraną, kurį vietiniai rekomendavo kaip tipišką Aragono srityje, tą patį sako užrašas ant iškabos „El Fuelle“, o tai reiškia dumples.
Restoranas skelbiasi esąs taip pat ir muziejus. Man jis priminė Vilniuje esančių „Marceliukės klėties“, „Katpėdėlės“ ir „Forto dvaro“ lydinį, tik čia gal vietos daugiau ir visos sienos nukabinėtos tuo, kas buvo sandėlyje, – dviračiais, puodynėmis, vėliavomis, o salės viduryje nemenko dydžio Dievo Motinos skulptūra ant šviestuvo su dviem papildomais šviestuvais iš šonų. Ir dar margomis servetėlėmis apkaišyta.
Kadangi esame turistai, užsisakome degustacinį kompleksą (24,50 Eur žmogui, siaubas, iki ko priėjome, bet jei jau turistų restoranas, tebūnie ir valgiaraštis turistinis), ir prasideda maisto nešimas. Šviežių daržovių salotos tokios pat blankios kaip Lietuvoje žiemą, matyt, žiema ir Ispanijoje žiema, nors jau šiek tiek kvepia ore pavasariu.
Ore, bet ne lėkštėje. Duonos trupiniai („migas“), pakepti su trupučiu mėsos ir taukų, – amžinas Pietų Europos varguolių patiekalas, atnešamas dar ir su vynuogėmis (vynuogės irgi kaip Lietuvoje žiemą, jeigu ką). Trupinių paragaujame, vynuoges suvalgome.
Kiaulienos dešros gabalėliai nuo grilio: kraujinė dešra kaip kraujinė, paprastos dešrelės gana sūrios ir rausvos. Mėsėdžių maistas. Aplink beveik tik vyrai – gal moterims čia nepatinka, o gal kokia nors diena, kai jos turi būti namie pagal vietos papročius, sunku pasakyti.
Geriausias dalykas iš tų, kuriuos atnešė, – vytintas kumpis. Ispanijoje jį gaminti moka, ir net viešbutyje per pusryčius tas kumpis puikios kokybės. Jis kaip varškės sūrelis arba sviestas Lietuvoje: retai rasi prastos kokybės.
Pagrindinį patiekalą renkamės iš triušienos arba ėrienos. Ir vienas, ir kitas variantas nenustebina: atrodo, apie marinavimą ar kokį kitokį mėsos minkštinimą, kad kristų nuo kaulo, čia niekas negirdėjo. Blanku, kieta. Tikrai, ir Ispanijoje yra vidutiniškų vietų. Na, tiek to. Tebūnie Dievas jiems teisėjas. Svarbiausia, kad viskas šviežia.
Į kompleksą įskaičiuotas ir butelis vyno (vienas trims). Išgeriamas, toleruotinas, tačiau koks jis piktybiškai vidutiniškas, suprantame tik užsisakę dar vieną butelį raudonojo vyno iš baro (21,50 Eur). Čia jau kitas reikalas.
Desertai nepakeitė vidutiniškumo įspūdžio, tik plaktos grietinėlės buvo gana daug. Jei ką reikėtų papasakoti, net nežinau, ką sakyčiau.
Jei paklaustų manęs, ką prisimenu, atsakyčiau: na, buvo daug dalykų ant sienų ir šviestuvas su Dievo Motina. Daugiau, sakyčiau, nieko neprisimenu.
Trise su arbatpinigiais sumokėjome 110 Eur. Dvi žąsys iš penkių. Nuo tipiškų vietų mes paskiepyti labai ilgam.
