Pauliaus Korsako vardas – žvejo sinonimas kiekvienam Lietuvos meškeriotojui. Paulius ne tik yra puikiai įvaldęs žvejybos meną ir techniką – jis moka skaniai paruošti žuvį ir yra vienas iš nedaugelio Lietuvos gyventojų, valgantis pakankamai šiaurės jūrų gėrybių. Juk būtent menkėse ir lašišose itin gausu antioksidacinio poveikio medžiagų – riebiųjų rūgščių omega-3, kurios be galo svarbios mūsų medžiagų apykaitai.
Jei jų negauname su maistu (minėta žuvimi) arba maisto papildų forma (žuvų taukai), gerokai padidėja tikimybė susirgti nervų sistemos ar širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis.
– Pauliau, ar ir tau vaikystėje teko šaukštais gerti žuvies taukus? Juk daugeliui vaikų mamos jų duoda nuo mažumės, kartu su vitaminu C. Ypatingai žiemą ir pavasarį, kai imunitetas nusilpsta.
– Niekas man to neliepdavo daryti. Gal todėl, kad kai buvau mažas, visai nesirgau. O nesirgau galbūt ir dėl to, kad mano tėtis – meškeriotojas iki kaulų smegenų. Tad daugiau nei pusę mano maisto raciono sudarė žuvis.
Kiek prisimenu, tėtis važiuodavo meškerioti be manęs ir su manim – įvairiai. Bet kiekvieną savaitgalį ant stalo turėdavome šviežios žuvies. Tad mama man žuvų taukų per prievartą nesiūlydavo.
– Kadaise esi sakęs, kad savo draugų nevalgai. Draugais vadini žuvis.
– Apie žuvies naudą sveikatai iki šiol nesusimąsčiau. Tiesiog anksčiau žuvies valgiau labai daug, o dabar – kiek mažiau, nes jaučiuosi atsivalgęs. Bet dabar žinosiu, kad žuvis – ne tik skanu, bet ir sveika. Be to, nemažai pažangių žvejų propaguoja principą „Pagavai-paleisk“.
Gal prieš kokius 15 metų, dalyvaudamas žūklės varžybose užsienyje, persiėmiau šia ideologija iš kolegų užsieniečių. Man smagu pabūti laukinėje Skandinavijos gamtoje. O tuomet ir žuvies kepimas kur nors ant laužo, jos valgymas įgyja naują prasmę.
– Anot Vilniaus universiteto profesoriaus Rimanto Stuko, Lietuvos gyventojai nesilaiko sveikos mitybos piramidės rekomendacijų. Didžiausia bėda, kad valgo per daug kiaulienos ir per mažai žuvies. Dukart per savaitę, kaip rekomenduojama, žuvies valgo vos 10 proc. gyventojų. Ar, būdamas žvejybos guru, skatini ir kitus tautiečius valgyti žuvį?
– Taip, nes dažniausiai žuvį valgau, kai į svečius ateina draugai – visad prašo pavaišinti juos žuvimi. Vaišinu tik savo sumeškeriota, parduotuvėje neperku.
Labiausiai iš lietuviškų vertinu ešerius, starkius. Jos yra švaresnės, geresnė jų mėsos faktūra. Šiaurės jūrų žuvies parsivežu iš užsienio. Juk visas pasaulis valgo daugiausia jūrų žuvį! Gal dėl to, kad ji švaresnė ir turi daugiau naudingų maisto medžiagų. Be to, tik jūrų žuvyje yra ir naudingųjų omega-3 riebalų rūgščių.
– Lietuviai pulkais traukia į Norvegiją gaudyti lašišų. Sveikos mitybos požiūriu tai sveikintina, nes jie tikrai gauna pakankamai omega 3-rūgščių. Kaip dažnai į šiaurę išvyksti tu?
– Tris keturis kartus per metus su draugais ar filmavimo grupe važiuojame meškerioti į Skandinavijos šalis. Kartą du iš jų gaudome būtent lašišas. O Lietuvos upėse gyvenančias lašišines žuvis (upėtakiai, kiršliai) aš paleidžiu, nes jų ištekliai nėra dideli. Džiugu, kad lašišos atsigauna ir Lietuvoje, žvejai jų sumeškerioja net Vilniuje. Ir tai yra daugelio metų veisimo, priežiūros visose Baltijos šalyse rezultatas.
Beje, ką tik grįžau iš žūklės šiaurės Švedijoje. Su draugais dažniausiai išsinuomojame namą ant ežero kranto. Žvejojame, kepame žuvį, ilsimės. Stengiamės būti toliau nuo miestų. Smagu. Tokia aplinka, kaip ir žuvies taukai, padeda išlikti sveikiems.
– Ar žinojai, kodėl pasaulyje taip vertinama būtent šiaurės jūrų žuvis ir iš jos gaminami žuvies taukai? Gydytojai rekomenduoja vyrams nuo 40-ties metų, kai jie dėl hormonų pokyčių jau patenka į širdies infarkto rizikos grupę, šias žuvis arba iš jų išgautus žuvų taukus nes tai sumažina infarkto ir insulto riziką.
– Prisipažįstu – apie tai išgirdau pirmą kartą, nors jau tiek daug metų valgau jūrų žuvį. Net susimąsčiau: o gal tikrai reikia žuvies valgyti dar daugiau nei dabar? Man tai juk beveik nieko nekainuoja (juokiasi). Malonumą visad galima suderinti su sveikais dalykais.
– Lietuvos gyventojai tikrai moka skaniai pagaminti kiaulienos ar vištienos patiekalus. Gal gali pasidalinti patirtimi, kaip skaniai iškepti žuvį?
– Dažniausiai tai vyksta gamtoje, ant laužo. Žuvį paskaninu tik druska, bet labai nedideliu jos kiekiu. Kepant irgi reikia galvoti apie sveikatą, nes druskos perteklius – nesveika. Taigi daugiau – jokių prieskonių.
Kita vertus, menkė ar starkis yra skanios žuvys, jos nereikalauja papildomų prieskonių. Man nepatinka, kai žuvis suvyniojama į foliją ir prikišama visokių žolių. Tuomet ji ne iškepa, o sušunta. Žuvis man turi būti traški.
– Kaip manai, kodėl Lietuvoje tiek daug žvejų (apie 200 tūkst.), tačiau statistiškai žmonės daugiausia valgo kiaulieną. O žuvį – labai retai.
– Man tai labai keista. Kita vertus, aš juk sukuosi labai specifiniame rate – tarp tikrų žvejų. O jie tikrai valgo žuvį – ir šiaurės jūrų (tą, kurioje gausu omega-3), ir lietuvišką. Turbūt aš esu tarp tų 10 proc. lietuvių, kuriuos profesoriai priskiria prie pakankamai dažnai valgančių žuvį.
– Jūsų dukros jau didelės. Viena mokosi Dailės akademijoje, kita – penktokė. Ar, augindami jas, duodavote žuvies taukų – ypač šaltuoju metų laiku, kai silpsta imunitetas ir puola slogos?
– Dukros, kaip ir aš, vaikystėje tiek žuvies prisivalgė! Taigi žuvies taukų, skirtingai nei kiti vaikai, jos tikrai pakankamai gavo su maistu. Bet prisipažinsiu: man tikrai labai sunku patikėti, kad lietuviai yra kiauliaėdžiai, o žuvies valgo taip mažai!
Taigi reikia raginti lietuvius valgyti žuvį arba vartoti žuvies taukus – kad gyventų taip pat ilgai kaip japonai, kuriems žuvies patiekalai – kasdienybė.
Žinoma, reikia suprasti ir kitą dalyką, kad ne visi gali tos kokybiškos žuvies paragauti. Be to, koks nors tolimųjų reisų vairuotojas valgo degalinėse, nes neturi laiko. O didelė dalis jaunimo dėl mados ar patogumo maitinasi kavinėse. Gal taip ir galima paaiškinti, kodėl Lietuvos gyventojų mityba nėra visavertė.
