Sostinėje gyvenančiam žurnalistui, skaitančiam žinias rytinėje laidoje, diena prasideda trečią ar ketvirtą valandą nakties. O po įtemptos dienos jam pats geriausias poilsis – kūryba virtuvėje.
„Užsidarau savo pasaulyje su savo mintimis, susikoncentruoju į maistą. Tyliai medituoju ir net nenoriu, kad kas nors mane kalbintų. Kai norėsiu – kalbėsiu, bet dabar aš gaminu!
Galiu ne vieną valandą maišyti, minkyti, derinti, ragauti, stebėti, kas iš to išeis, – šis procesas savaime yra įdomus. O jeigu pavyksta pagaminti ką nors skanaus, dar smagiau“, – pripažino A.Mazėtis.
Virtuvės potraukiu Arnas užsikrėtė dar paauglystėje – šeimoje netrūko puikių pavyzdžių ir žavėjimosi kulinarija. Pradėjęs nuo saldumynų ir desertų, šiandien jis moka pagaminti įvairiausių patiekalų – nuo užkandžių ar lazanijos iki torto.
„Ruošti valgį labai smagu, bet ne mažiau smagu ir tai, kad juo galima pasidalinti su kitais. Maistas sujungia žmones. Tik atnešk ką nors valgomo į darbą, ir kalbos apie tai, kas ką gamino savaitgalį, dar ilgai suksis aplink stalą“, – kalbėjo žurnalistas.
Minčių ir įkvėpimo naujiems patiekalams ruošti jis randa ne tik internete ar kulinarijos knygose. Viešėdamas gimtajame Panevėžyje idėjų pasisemia ir iš mamos draugių – profesionalių maisto technologių. Arba rengdamas siužetus, kuriuose profesionalūs kulinarai ar konditerininkai moko pasigaminti vieną ar kitą patiekalą.
„Būna, filmuojame siužetą, žiūriu, kaip dirba virtuvės profesionalas, o man galvoje jau sukasi – kai ką paimsiu iš vieno recepto, kai ką pridėsiu iš kito, ir štai – idėja savaitgalio pietums ar penktadienio vakarienei“, – pasakojo žurnalistas.
Dažniausiai jis patiekalo aklai nekopijuoja. Štai nusižiūrėjęs klasikinio patiekalo – lašišos, marinuotos su burokėliais, receptą išsiaiškino, kad garsusis Jamie Oliveris ją marinuoja vienaip, kulinarinių knygų autorė ir tinklaraštininkė Renata Ničajienė – kitaip, dar koks nors virtuvės mėgėjas – vėl kitokiu būdu. „O tuomet įdedi ko nors savo ir turi beveik naują atradimą“, – pasakojo A.Mazėtis.
Jis didžiuojasi savo gaminamu firminiu varškės pyragu, kurio recepto beveik niekam neišduoda. Arnui puikiai pavyksta ir lazanija, kurios receptą sužinojo iš draugės ir kuri dabar pripažįsta, kad šis itališkas patiekalas jam pavyksta daug geriau.
Vis dėlto labiausiai jam patinka gaminti saldumynus. „Iškepti tortą kitam gali pasirodyti sudėtinga užduotis, o man tai tas pat, kas sukurti tekstą. Tai menas, kuris mane įkvepia“, – nusijuokė Arnas.
Tiesa, tiek daug eksperimentuojant virtuvėje neišvengiamai aplanko ir nusivylimai.
Būna, kad visos pastangos nueina šuniui ant uodegos.
„Kartą dedant kepti tortą atsidarė išardomos skardos šonas, ir tešla išsiliejo karštoje orkaitėje, apliejo dureles. Ją nugrandyti nebuvo maloniausias darbas“, – vyras net nusipurtė.
Nesėkmė, patirta dar vaikystėje, jam tapo pamoka visam gyvenimui: „Į pyrago tešlą įdėjau nenugesintos sodos – pyragas iškepė, tačiau buvo visiškai nevalgomas. Dabar grietine nugesinu net ir kepimo miltelius, kurių dažniausiai nereikia nugesinti. Esu įsitikinęs – grietinė dar nė vienam pyragui nepakenkė. Geriau įdėsiu, bet žinosiu, kad kepimo milteliai suveiks kaip kildinimo medžiaga, o pyragas bus tinkamo skonio.“
O kokią virtuvę jis mėgsta labiausiai? „Valgau viską, išskyrus aštriai. Nemėgstu, kai aštrūs prieskoniai užmuša maisto skonį. Kam valgyti, jeigu nejauti skonio?“ – stebėjosi žurnalistas.
Jam patinka įvairūs patiekalai – gimtuosiuose namuose mamos ar tetų pagaminti cepelinai, gera pica, populiarusis Niujorko sūrio pyragas, lazanija, ryžių patiekalai – Arnas neišskiria vienos virtuvės.
„Esu plačios pasaulėžiūros ir vis atrandu ką nors nauja, pavyzdžiui, neseniai sužinojau apie sepijų rašalą“, – pasakojo žurnalistas.
Vienintelis dalykas, kurio jis nelabai supranta, – už ką taip vertinamos austrės.
„Galbūt nesu valgęs pačių geriausių, bet nei jas kramtyti, nei šliurpti – kas tai per valgis?
Kur kas mieliau suvalgysiu midiją ar krevetę, kurias kramtydamas gali justi skonį ir aiškią konsistenciją. O valgai austrę – sriūbt, ir nėra. Toks šiek tiek beformis valgis“, – šypsodamasis kalbėjo A.Mazėtis.
Ar puikiai gaminantis žurnalistas pats netapo išrankus ir valgiams, patiekiamiems restoranuose?
Dažniausiai jis lankosi tokiose vietose, kur tikisi gero maisto, todėl nenusivilia. Tačiau restoranuose kur kas labiau jį nuvilia ne maistas, o aptarnavimo kultūra.
Dar studijuojant Arnui teko porą vasarų padirbėti padavėju. Restoranas buvo nemažas, lankytojų srautas didelis.
„Mačiau, kokie ten buvo reikalavimai, ir matau, kaip restoranuose yra dabar. Norėčiau padavėjui palikti arbatpinigių, bet negaliu jų palikti tam, kuris dirba nemylėdamas savo darbo“, – neslėpė A.Mazėtis.
Vilniaus universitete bakalauro ir magistro laipsnį įgijęs vyras dažnai sulaukia klausimų, kodėl nestudijuoja mokslų, kurie būtų susiję su maisto gaminimu.
O jo draugai, užtikę kokius nors kulinarijos kursus, vis primena: o gal jau atėjo metas?
„Kai Vilniuje vyko studijų paroda, juokavau, kad turiu joje apsilankyti – juk reikia pasidomėti, ką veiksiu prasidėjus naujiems mokslo metams.
Bet kalbant rimtai, neatmetu idėjos pasitobulinti kulinarijos srityje. Noro turiu daug, tad niekada nesakau „niekada“, – šyptelėjo A.Mazėtis.
