Klausiu vietinių, tai kur valgyti? Ilgai netrunka išvardyti, pasako gal kokias tris vietas, ir viena jų – „Don Vito“.
Nei šiokia, nei tokia vieta itališku pavadinimu (turbūt norėta šiek tiek tarptautinio skambesio, o gal aliuzijų į pagrindinį „Krikštatėvio“ veikėją Vitą Korleonę) yra toje vietoje, kurios atvykėliai niekaip negali vieni kitiems nupasakoti, nes Nidoje niekas iš poilsiautojų gatvių pavadinimų nežino: Taikos, G.D.Kuverto, Lotmiškio gatvės yra suprantamos tik tiems, kurie aktyviai domisi šia tema. Todėl žmonės sako „ten ant kalno, už naujosios bažnyčios“, „ten prie autobusų aikštelės“ ir „pakeliui į rašytnamį“.
Pastaroji nuoroda kalba apie rašytojų poilsio namus, esančius toliau už miškelio ir atkakliai besistengiančius parodyti, kaip galima kantriai eksploatuoti sovietinį paveldą, bent dvidešimt metų jo neremontuojant ir pamažu paverčiant Luhansko imitacija. Kai reikės filmuoti kokią nors juostą apie karą Ukrainoje, rašytojų namai Nidoje puikiai tiks tiems kadrams. Užtat, sako, ten labai pigu gyventi. Nežinau, nebandžiau: ten net iš lauko labai baisiai atrodo.
„Don Vito“ yra tvarkingame name prie gatvės su niekuo neišsiskiriančiu interjeru. Šiltuoju metų laiku daugelis, reikia manyti, sėdi lauke, bet dabar tokio varianto nėra. Valgiaraštis ilgas, bet čia visų kurortų bėda. Reikia įtikti visiems.
Dienos sriuba (2,61 Eur) atrodo gerai, bet man per rūgšti. Tačiau ne tokia rūgšti, kad lėkštė nebūtų suvalgyta iki galo. Lėkštė sriubos, o ne pati lėkštė.
Krevetės, keptos ant grotelių (7,53 Eur), yra viskas, ko galima tikėtis žiemą tuščiame kurorte. Neturėčiau kabinėtis, bet vis tiek kabinėsiuosi, nes jūros gyventojos ne tik perkeptos ir sausos, bet ir saldus lipnus padažas yra čia nei šis, nei tas. Man priminė gyvenimą Afrikoje, kai savaitgaliais lepindavausi savo viešbučio restorane Ganos sostinėje Akroje užsisakydamas jūrų gėrybių, ištrauktų iš gilaus šaldiklio ir negailestingai iškeptų. Vis tiek tai buvo geriau nei makaronai su padažu iš skardinės. Ir tas viešbutis buvo viena geresnių vietų sostinėje.
Sterko filė su bulvių koše ir šviežiomis daržovėmis (11,30 Eur) buvo, ko gero, geriausias patiekalas. Sterkas apskritai yra vienas dažniausiai matomų keptų gyvių Nidos valgiaraščiuose. Čia neperkeptas ir nesugadintas, o kad ne toks pigus, kaip norėtų kai kurie lankytojai, nieko nepadarysi: konkurencija čia per maža, valgai, kas paduota, už tiek, kiek parašyta.
Tą patį pamaniau ir ragaudamas mažo dydžio jautienos didkepsnį (12,16 Eur) – mėsa tikrai ne fantastiška, bet viskas iškepta tvarkingai, nors ir be didelės išmonės.
Apie tokius restoranus ką nors parašyti labai sunku ir argi nematyti? Jei būtų kur nors labai susimovę, gal būtų visa istorija, bet čia tiesiog neišskirtinis maistas, kokio pilna aplink Lietuvoje ir kokį valgo tie, kurie sako, kad jiems viskas skanu.
Tokių restoranų buvo dvidešimt metų ir bus dar dvidešimt, jie nepaliks jokių prisiminimų – nei gerų, nei blogų. Jie save laiko originaliais ir išskirtiniais, tačiau yra labiau nuspėjami nei tinklinės picerijos. Net neliūdna. Dar neišėjęs jau beveik užmiršau, ką valgiau. Būna ir blogiau.
Dviese sumokėjome 40,56 Eur ir arbatpinigių. Nei nustebino, nei pradžiugino, bet pilvo neskaudėjo. Vasarą čia vėl bus pilna žmonių, nes Nidoje visur pilna žmonių, net prie gintaro pardavėjų. Dvi žąsys iš penkių.
