Nors buvau skaitęs apie R.Golani kulinarinius šedevrus, vis dar sunkiai galėjau patikėti, kad jie kuriami būtent čia, visiškai šalia dulkėtos gatvės, mažame kioske, kur, be omletams ruošti skirtos žaliavos, galėjau įžiūrėti tik porą plastikinių kėdučių klientams prisėsti ir mažytį stalą.
„Tai aš esu tikrasis Omletininkas“, – šaukė man šios istorijos herojus, pamatęs mane sumišusį, rankose laikantį kelionių vadovą „Lonely Planet“.
„Užeik ir prisėsk“, – kvietė, mikliai valydamas vieną apdulkėjusių kėdučių, o jo nuoširdumas kaipmat išgarino mano pirminį įtarumą. – Rekomenduoju tau omletą su masala (prieskonių mišinys) ir sūriu.“
Supratęs, kad dar viena žuvis, tai yra aš, papuolė į jo omletų tinklą ir niekur nepabėgs, Omletininkas kukliai pasitraukė virtuvėlės link, o šalia manęs kaipmat prisistatęs jaunėlis jo sūnus jau dėstė jų sėkmės istoriją.
„Ilgą laiką mano tėvas kukliai gyveno parduodamas avienos troškinius, šiek tiek plovo ir kitų patiekalų. Tada pas mus netyčia užsuko vienas „Lonely Planet“ autorių, ir mūsų omletai jam taip patiko, kad rekomendacija apie šią vietą netruko atsirasti naujai išleistame kelionių vadove. Tai buvo tarsi taiklus šūvis – per vieną naktį reikalai pasitaisė, ir viskas, ką žmonės norėjo pas mus valgyti, buvo omletai“, – pasakojo Omletininko sūnus.
Būtent tada R.Golani nusprendė susiaurinti savo specializaciją ir iš paprasto maisto kiosko savininko tapo jo didenybe Omletininku. Toks ėjimas pasirodė meistriškas.
Daugelis šio Indijos miesto verslininkų sėkmės sulaukdavo tik per turizmo sezono įkarštį, o Ramkishano reikalai puikiai ėjosi bet kuriuo metų laiku.
Net vietos gyventojai pamėgo omletus. Pataikaujant jų skoniui valgiaraštyje atsirado omletas su masala ir sūriu. Ilgainiui tai tapo ir užsieniečių mėgstamiausia patiekalo versija.
Pas Omletininką stengiasi užsukti visi per Džodpurą keliaujantys turistai. Į iš manęs jau paimtą kuklų ir galbūt net nereikalingą valgiaraštį vienu metu taikėsi tuntas žmonių. Iki šiol negaliu patikėti, kaip turint tik vieną keptuvę ir tokią mažą prekybos vietą per dieną galima sunaudoti ne mažiau nei tūkstantį kiaušinių.
Bent tūkstantį kiaušinių kasdien! Tarsi skaitydamas mano mintis Omletininkas pasakojo apie daugelį metų iki tobulumo dailinto savo firminio patiekalo skonį ir aromatą: „Anksčiau kepdami omletą naudojome trintą sūrį, bet ilgainiui atradome, kad tepamasis sūris suteikia geresnį aromatą. Be to, naudoju ir žiupsnelį ciberžolių, kurios keičia kiaušinių omlete konsistenciją.“
Pusę per dieną sunaudojamų kiaušinių jis vis dėlto verda, nes kietai virtus, žvejybos valu meistriškai per pusę supjaustytus ir gausiai prieskoniais apibarstytus kiaušinius indai taip pat labai mėgsta. Mano išsvajotasis omletas pagaliau atkeliavo kuklioje kartoninėje lėkštutėje sumuštinio stiliumi – tarp dviejų skrudintos duonos riekučių – ir su laikraščio skiaute vietoj servetėlės.
Tai nė iš tolo nepriminė kulinarinio šedevro. Tačiau kam rūpi patiekalo patiekimas Indijos gatvėje? Vienas didelis kąsnis, ir aš iškart atsidūriau tikrų tikriausiame omletų ir kiaušinių rojuje.
Skonis tiesiog tobulas, o pro pat mane bidzenančios karvės ir pravažiuojančios autorikšos valgymo procesui suteikė papildomo indiško prieskonio.
Neperkeptą, aromatingą ir ne per daug aštrų omletą greitai sukišau į skrandį. Pro šalį einanti karvė tuo metu kaip tik sustojo ir didelėmis akimis žiūrėjo į mane, tarsi laukdama, ką pasakysiu apie savo pietus.
Tačiau plati Omletininko šypsena išdavė, kad vertinimą jis ir taip žino.
Dar vienas patenkintas klientas, dar vienas teigiamas įrašas atsiliepimų knygoje, kurių čia jau susikaupė nemažai, – ir tai yra dar vienas pasaulinės jo sėkmės įrodymas.
Konkurencija? Jo didenybė Omletininkas sakė esąs ramus: „Jie gali pardavinėti tiek kiaušinių, kiek tik sugeba, bet aš esu vienintelis, kurį pasaulis vadina Omletininku!“
Taigi jei išdrįsote aplankyti Indiją ar kitą Azijos šalį, nepabijokite paragauti gatvės maisto. Galbūt ne visi tokie bandymai baigsis didele sėkme, gal vienas kitas kartas netgi bus pratęstas įstaigoje, į kurią karaliai vaikšto pėsti, – juk skrandžiui garantijų nesuteikia net garsusis britų kulinaras Jamie Oliveris. Bet jei jums pasiseks taip, kaip man, gatvės maisto skonį prisiminsite ilgai.
O tiems, kuriems vien nuo minties apie gatvėje keptą omletą pilve pradeda formuotis cunamis, primenu: mūsų mėgstami šašlykai, žemaičių blynai ar kitokie patiekalai, parduodami per Kaziuko mugę, taip pat yra gatvės maistas.
