Tai ne visai tiesa. Tokių vietų – ne kelios dešimtys, o kelios ar geriausiu atveju keliolika. Nors jų virtuvės vadovai gali sau leisti naudoti visai kitokius produktus ir netaupyti centų (kad tik pagrindinio patiekalo kaina, neduok Dieve, neperžengtų psichologinės dešimties eurų ribos), brangiems restoranams yra sunkiau nei pigesnėms užeigoms. Ateinantys gerai žino, ko nori, ir išmano, už ką moka pinigus. Jie klaidų neatleidžia, todėl reikia stengtis kiekvieną sykį.
„St.Hubertus“, kepsnių ir žvėrienos restoranas, atidarytas netoli puikaus ir jau seniai mano plunksnos besiprašančio „La Provence“ Vokiečių gatvėje. Kadaise čia buvo „Žemaičiai“, alaus baras, kurį tikrai pavadinčiau legendiniu, jei nebūčiau alergiškas žodžiui „legendinis“ ir jei nors viena legenda būtų su tuo baru susijusi. Dabar to baro vaiduokliai gyvena išpuoselėtose patalpose, bet jie tyli ir nieko nesako.
Palaukite, taip, toji girdykla susijusi su viena istorija: kai man buvo penkiolika ar šešiolika metų, mane, einantį su draugu Daumantu, tuometėje Kretingos gatvėje (dabar Šv.Mikalojaus) užpuolė „Žemaičiuose“ prisivaišinę rusakalbiai. Daumantą tik pastūmė, o aš gerokai gavau į galvą – man buvo sukrėstos smegenys. Galimai dėl to paskui tapau populiariausiu Lietuvos rašytoju.
Daumantas tapo biochemiku ir gavo Nacionalinę premiją, tad net nežinau, kuriam pasisekė labiau.
Bet kuriuo atveju „St.Hubertus“ užima šimtamečius rūsius – kelios salės, kiekviena savo stiliaus: šviesesnė, tamsesnė, biblioteka, baras, salė su paveikslais, atspindinčiais autoironiją: viename portrete iškilmingai pavaizduotas raguotis greičiausiai susijęs su Arūnu Oželiu – šio restorano savininku ir vienu iš nedaugelio Vilniaus restoranų valdovų, kurie patys sau yra legenda ir standartas.
Restorano įkūrėjas nesibaimino atidaryti medžiotojų restorano ir taikytis į aukščiausią lygį, nors pati koncepcija Lietuvoje yra gana sugadinta: dažnas toks restoranas su medžiokle susijęs tik per ragus ir iškamšas, o virtuvėje vargstama su tokiais pat įprastiniais patiekalais, tik tarp jų dar žvėrienos įmaišyta.
Čia viskas rafinuota ir aplinka įpareigoja: matyti, kad neinama atsitiktinai ko nors užkrimsti. Valgiaraštyje, kuriame daugiausia mėsos, patiekalai solidūs ir nepigūs.
Stirnienos tatakiai (12 Eur), vos kaitros paliesti mėsos griežinėliai (paruošimo būdas atėjęs iš Azijos), – intensyvaus skonio užkandis. Šiuo patiekalu smagu bauginti jaunesniuosius lankytojus ir sakyti jiems, kad čia patiektas stirniukas Bembis (tiems vaikams, kurie matė klasikinį 1942 metų animacinį filmą). Jei atsivesite klasikinį filmą mačiusių vaikų, būtinai jiems tai pasakykite.
Jūrinės šukutės (14 Eur) yra vienas mėgstamiausių patiekalų, kuriuos dar ir lengva paruošti, nors ir nepigu nusipirkti. Tik nereikia jų perkepti. Čia šukutės beveik hermetiškai užklijuotos švelnia tešla – ją plėšome rankomis ir skanaujame atskirai. Dieviška.
Ir dar angliška itin rupi, plokščių kristalų Maldono druska. Klausiate, iš kur žinau? O aš žinau. Prieš porą metų pasirūpinau, kad ją pradėtų importuoti į Lietuvą, ir tuo didžiuojuosi. Padariau savo šalį truputį geresne vieta.
Vieną pagrindinį patiekalą pasirinkome keistą: Kijevo kotletą, bet ne iš vištienos, o iš fazano (22 Eur), su žasų kepenėlių paštetu (foie gras) ir ančių taukuose keptomis bulvėmis. Prabangu ir nepriekaištinga, bet paukštiena yra paukštiena, net jei paukštis – fazanas, ji gana sterili ir nepribloškia skonio sprogimu, nors paštetas tikrai padeda.
Užtat Niujorko steikas (kepsnys) (25,50 Eur su garnyru), vidutiniškai iškeptas, įrodo, kad šis restoranas yra vienas iš trijų geriausių pasirinkimų šalyje tiems, kurie vertina mėsą. Jautiena išskirtinė, stiprus skonis, rodos, lenda per ausis, o kvapas apgaubia ir nepaleidžia. Man pailga Niujorko išpjova skanesnė ir įdomesnė už minkštesnę ir švelnesnę filė, tad dar kartą įsitikinau, kad ne be reikalo taip manau. Tai lyg tiesioginė injekcija į mėsos skonio receptorius. Kai Europoje mėsą uždraus veganai ir žaliavalgiai, tokius kepsnius pardavinės tik elitiniai narkotikų prekiautojai.
Desertai – minimalistinis sūrio pyragas (7 Eur) ir „Pavlova“ su sultingomis uogomis (7 Eur) nenuleidžia pakeltos kartelės. Tai tobula vakarienė, kurios kokybė pasilieka atmintyje dar ilgai po to, kai pamirštate apie sumokėtą kainą.
Aš eisiu dar ir būtinai valgysiu mėsą.
Dviese už vakarienę su vynu ir kava sumokėjome 142,43 euro ir arbatpinigių.
Penkios žąsys iš penkių. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad tai vienas geriausių sostinės ir šalies restoranų ypatingam vakarui arba bet kokiai progai, kai jaučiatės nusipelnę geriausio. Aš taip jaučiuosi kasdien, bet tai jau mano problema.
