Restoranas pakeitė kažkada buvusią „Jaltą“ (kas per rusiškas kurortinis pavadinimas restoranui Vilniaus pelkyne, Neries upės kilpoje?), kuri garsėjo nevienoda kokybe ir aptarnavimu.
„Jalta“ kartais pasiūlydavo fantastiškus pietus (apie juos kažkada rašiau), o kartais nemaloniai nustebindavo atsipalaidavimu: vieną kartą manęs padavėja perklausė, ar tikrai norėsiu maisto (nes „šefas dar neatvyko į darbą“), kitą kartą šventėme draugų gimtadienį, staliuką užsisakėme iš anksto, o jie turėjo tik du butelius vyno ir pasakė, kad daugiau neturės, nes niekas daugiau neatveš, o savo gėrimų į restoraną neštis negalima.
Atsikėlusi „Panama“ čia padarė tvarką: pirmiausia atsirado dailus šiltnamis su auginamomis žolelėmis, kurios galimai patenka į jūsų patiekalus, „Panamoje“ galima ir jaukiai pasėdėti – pats namukas, papuoštas lemputėmis, žiemą, kai yra sniego, atrodo kaip koks Šveicarijos kalnų namelis.
Vidaus interjeras – lyg namų, kurie pasiruošė priimti svečius. Apšvietimas, indai ir aptarnavimas kaip restorane, baldai – kaip pas mamą namuose, sovietinių laikų pianinas šone – kaip pas tetą namie, koklinė krosnis – kaip pas prosenelę kaime.
Lankytojų daug, vadinasi, toks mišinys jiems netrukdo.
Telieka įvertinti, kokie čia šiandien reikalai dėl maisto: atėjome su draugu iš Žvėryno tik vieną kitą bokalą alaus išgerti, bet nusprendėme, kad pasiaukosime dėl apžvalgos (juolab kad ir fotokamera kaip tyčia visada su manimi) ir užsisakysime maisto, juk reikia kur nors ir pinigų šiek tiek išleisti. Negali vien uždirbinėti ir dėti banknotus į dėžutę.
Bičiulis užsisako kalmarų žiedų (4,63 Eur). Sakoma, jog šiame restorane geriausi kalmarų žiedai visame Vilniuje (arba jie patys apie save taip sako).
Ką gi, negaliu pasakyti, ar tikrai Vilniuje geresnių nėra, nes aš kalmarų žiedus retai užsisakau už Šiaurės Amerikos ribų (Amerikoje – kitas reikalas, ten reikia susilieti su šalies kultūra kiekvieną sykį), tačiau ir patys kalmarai malonūs, ne guminiai, tešla nėra permirkusi riebaluose. Riebokas padažas – ne mano skoniui, bet manau, kad 90 proc. lankytojų jis patinka.
Dėl jautienos salotų (6,66 Eur) padavėjas sako, jog jose tikrai daug jautienos, tai ne užuomina apie mėsą. Iš tiesų, kai atnešė salotas, pamaniau, kad gal čia kepsnį atnešė, bet prisiminiau, jog užsisakiau salotas.
Apie šį patiekalą galiu pasakyti, kad vien jo turbūt būtų užtekę sočiai ir sveikai pavalgyti (tikrai nebloga jautiena, bet, žinoma, už šešis eurus kažin kokios išpjovos negali tikėtis).
Tačiau argi mes galime ir norime elgtis saikingai? Saikas – viena didžiųjų nuodėmių senojoje lietuvių mitologijoje; jei atėjome į restoraną, reikia dar ko nors, tad užsisakau elnienos kepsnį (19,40 Eur) ir paprašau, kad būtų toks žalias, kad vos pakeptas – pusiau raudonas, pusiau melsvas. Na, jūs supratote.
Saikinga kaina – dvidešimt eurų už kepsnį yra gana kuklu, o čia dar žvėriena – slepia puikų gaminį; dėl šios elnienos aš dar kartą čia ateičiau.
Dviese sumokėjome 50,41 Eur ir palikome arbatpinigių.
Apsidairau ir vėl. Praeities demonų nebėra, nebeliko ir šio restorano buvusių silpnųjų vietų (kai tik buvo atidarytas, apžvalgos nusprendžiau nerašyti, nes tai būtų lyg parpuolusį spardyti; pavyzdžiui, tuomet valgiaraštyje buvo tik du kokteiliai, kažko su tekila ir džinas su toniku, užsisakius pastarojo padavėjas pasakė, kad ne, nebus ir to, nes nėra džino).
Liko tvarkingas, jau klientų spėjęs pritraukti ir profesionaliai maistą ruošiantis restoranas keistose, bet mielose patalpose gurmaniškų vietų neišpaikintame Žvėryne. Žvėryne valgykite žvėrieną. Keturios žąsys iš penkių.
